Aktualijos

Nepyk, Greta, bet žmonės nusipelno gyventi geriau

Nors šio straipsnio autorė rūbus perka skudurynuose, šeštus metus naudoja tą patį telefoną ir mina dviratį kur tik įmanoma, ji yra įsitikinusi, kad septyniolikmetė švedų klimato kaitos aktyvistė neatsižvelgia į kai ką svarbaus.

Nesupraskite klaidingai: Gretos Thunberg fenomenas pasauliui šiandien yra reikalingas. Ji atkreipia dėmesį į tai, kaip jaunoji karta išgyvena šiurpą keliančias klimato kaitos prognozes. Ji, kaip teigia rašytojas ir žurnalistas Marijus Gailius, moko pilietiškumo ir meta iššūkį intelektualinėje erdvėje dominuojantiems pusamžiams elito vyrams. Ji yra visiškai teisi, teigdama, kad klimato kaitai stabdyti reikalingos radikalios priemonės, tačiau yra šiek tiek trumparegiška kalbėdama apie tų priemonių taikymą globaliu mastu.

Trumpai tariant, ekonominis augimas nėra kažkieno sugalvota pasaka (pastaba: Greta pasaka pavadino „amžiną ekonominį augimą“), o būdas besivystančių pasaulio kraštų gyventojams išlipti iš skurdo ir gyventi oriai. Koreliacija tarp ekonominio augimo masto ir išmetamo anglies dvideginio kiekio yra tvirta ir nieko čia nepadarysi. Greta yra teisi sakydama, kad išsivysčiusių šalių gyventojai galėtų ir susispausti. Tačiau demonizuodama ekonominį augimą ji neatsižvelgia į tai, kad besivystančių šalių visuomenėms jis reikalingas ne naujiems „iPhone“ modeliams kurti ir maigyti, o švariam vandeniui ir sanitarinėms sąlygoms užtikrinti, gyvenamųjų pastatų kokybei gerinti, švietimo prieinamumui didinti, kūdikių ir vaikų mirtingumui mažinti, moterų padėčiai tobulinti ir kitiems dalykams, be kurių oraus gyvenimo neįsivaizduotų nei Greta, nei daugelis kitų, kuriems pasisekė gimti šioje planetos pusėje.

Šiek tiek kritiškai apie Gretą

Spauda yra linkusi G. Thunberg vaizduoti kaip „baltąją gelbėtoją“. Kaluki Paulas Mutuku iš Kenijos, Leah Namugerwa iš Ugandos, Aditya Mukarji iš Indijos, Helena Gualinga iš Ekvadoro – tai keli vardai, kuriuos žiniasklaida įvardijo kaip Gretos „sekėjus“ besivystančiame pasaulyje. Šie jauni žmonės aktyvizmu pradėjo užsiimti anksčiau negu švedė, o kai kurie jų, panašu, yra pasiekę apčiuopiamesnių rezultatų. Pavyzdžiui, A. Mukarji įtikino Naujojo Delio restoranų ir viešbučių savininkus nebenaudoti plastikinių šiaudelių. Tad teigti, kad šie žmonės buvo įkvėpti Gretos, ne tik nėra tikslu – tai yra įžeidimas.

G. Thunberg yra užaugusi pasaulyje, kuris sau gali leisti galvoti apie aplinkos tausojimą. Klasikinis modelis ekonomikoje, aplinkos Kuznetso kreivė, rodo, kad tarp taršos ir pajamų lygio šalyje egzistuojantis sąryšis atrodo kaip apversta raidė „U“. Iš pradžių nuolatos augančios pajamos šalyje generuoja didesnę taršą, tačiau pasiekus tam tikrą tašką taršos lygis pradeda kristi. Taip nutinka todėl, kad visuomenė pradeda taikyti brangesnes žaliąsias technologijas, joje vyksta kultūriniai, vertybiniai pokyčiai. Bet galbūt vertybės čia niekuo dėtos, nes pasiekus tąjį stebuklingą tašką augančios taršos kaštai tampa didesni negu sąmoningo jos mažinimo kaštai. Šiuo požiūriu, norėdama tapti ekologiška, visuomenė iš pradžių turi tapti turtinga.

Kartu su Jungtinėmis Tautomis G. Thunberg yra parašiusi raginimą kelioms šalims, tarp jų ir Brazilijai, kuo greičiau mažinti išmetamo anglies dvideginio kiekį. Ji remiasi 1989 m. JT vaiko teisių konvencija. Ironiška, pagalvojus, kad sparčiai vystantis ekonomikai kūdikių mirtingumas (tenkantis 1 tūkst. gimimų) Brazilijoje nuo 1960 iki 2018 m. sumažėjo nuo 127,4 iki 12,8. Tai ką, atėjo metas susispausti? Kažin – ketvirtadalis Brazilijos gyventojų vis dar gyvena žemiau skurdo ribos.

Ekonominis augimas kaip laisvės išraiška

Filosofė Martha Nussbaum ekonomikos vystymąsi laiko būdu žmogui plėsti savo galimybes (angl. human capabilities approach), o ekonomistas Amartya Senas jį vadina laisvės išraiška (angl. development as freedom). Žmogaus laisvė ir savirealizacija nėra apribotos, kai ji(s) negali įpirkti naujausio „iPhone“ modelio, jau turėdama(s) priešpaskutinės kartos telefoną (modelių numerių nerašau tyčia, nes kol tekstas pasieks spaustuvę, žiū, vėl naujas atsiras). Tačiau žmogus tikrai negalės realizuoti savo potencialo kasdien sukdamas galvą, iš kur gauti švaraus vandens ir pakankamai maisto. Pirmuoju atveju Greta yra teisi pasaulio lyderiams drėbdama how dare you ir baksnodama į verslo korporacijų godumą.Tačiau antruoju ji viso labo skamba kaip pretenzinga poniutė. Atrodo, kad mums reikalinga nauja aplinkos apsaugos etika, 2014 m. portale „The New Republic“ rašė A. Senas. Straipsnyje dėstoma, kad kalbėdami apie klimato kaitą ir ekologiją negalime pamiršti, jog pasaulyje esama daugybės žmonių, kurie vis dar negali užsitikrinti oraus ir kokybiško gyvenimo. Rūpindamiesi klimatu, privalome galvoti ir apie tai, kaip didinti (švarios) energijos prieinamumą pasaulio vargingiausiems.

Pergudrauti Kuznetsą?

Aplinkos Kuznetso kreivės vis dėlto nereikėtų suprasti kaip dėsnio ar panacėjos. Pastebėta, kad šalys, kuriose pajamos auga, ilgainiui nėra linkusios sumažinti vandens taršos lygio (Hemamala Hettige et al., „Industrial Pollution in Economic Development: The Environmental Kuznets Curve Revisited“, Journal of Developmental Economics, 2000, 62 (2), p. 445–476). Dar yra teigiama, kad šiais laikais vykstanti industrializacija yra kitokia, spartesnė, tad aplinkos Kuznetso kreivė nėra pats tinkamiausias ryšio tarp pajamų ir taršos lygio modelis. Pergudrauti Kuznetsą galima diegiant žaliąsias technologijas iš karto, industrializacijos pradžioje, tačiau klausimas, ar besivystančios šalys gali sau tą leisti.

Kad ir kokios šiurpinančios būtų mokslininkų prognozės dėl kintančio klimato, ne visos visuomenės šiandien gali sau leisti mažinti išmetamo anglies dvideginio kiekį. Drįsčiau teigti, kad to reikalauti iš jų nėra moralu – čia ir yra didžiausias tragizmas. Žinoma, teoriškai turtingos visuomenės galėtų prisidėti prie aplinką tausojančių technologijų diegimo besivystančiose šalyse, bet kad jos pačios sutrikusios ir nežino, ką daryti su savo pačių teršiančiomis industrijomis. Tuo metu Gretos reikalavimai keisti ekonominį mąstymą vis griežtėja, bet šiuo požiūriu ji galėtų būti geografiškai selektyvesnė.

Marija Sajekaitė, „Šiaurės Atėnai“

Advertisements

Parašykite komentarą