Politika

Cinizmo dialektika

Negalėjai gimti geresniu laikotarpiu nei dabar, kai visko netekome.

Simone Weil

Šie metai prasidėjo įvykiais ir procesais, kurių neįmanoma ignoruoti: militaristinė JAV agresija prieš Iraną, katastrofiško masto gaisrai Australijoje, plintantis koronavirusas – tai labiausiai afišuotos globalios problemos, šalia kurių apstu smulkesnių reiškinių, sėjančių bendrąją bauginančią nuojautą ir slogyn einančią savijautą dėl būvio; tiek individualaus, tiek pasaulinio. Nors panašūs kariniai, ekologiniai ir epideminiai atvejai nėra naujiena, jų dažnėjimas ir intensyvumas leidžia daryti vis tamsesnio ir pesimistiškesnio atspalvio išvadas dėl žmonijos ateities ir likimo. Ir labai dažnai visa tai yra lydima nuostatos ir pozicijos, plačiai įvardijamos cinizmo vardu, – abejingumo, neigimo, smerkimo, bet kartu ir kvestionavimo bei kritinės dvejonės. Nors cinizmo sąvoka vienokiu ar kitokiu pavidalu gyvuoja nuo antikinės filosofijos laikų, savo aktualiausiai šiuolaikinę būklę atspindinčią reikšmę įgijo XIX a., o šiandien ja ypač paranku demarkuoti dabartį, nors užtikrintai tai daryti ir privengiama. Pastarosios atbaidomosios pastangos, paradoksalu, taip pat gali būti cinizmo padariniu, būtent panašiais motyvais tampa įmanoma prabilti apie priešybėmis grįstą dialektinį cinizmo potencialą, ne tik kaip pasyvią ir negatyvią reakciją, bet ir kaip aktyvų bei savaip prasmingą veikimą, turintį kontrahegemoninių savybių.

Sotūs socialinių medijų užkariautojai

Dažnai stengiamasi viešai neigti masinį ir kolektyvinį cinizmą, nes susivokiama, kad tai gali veikti kaip sistemiškai nereikalingas ir pavojingas faktorius, trukdantis skleisti atitinkamas ideologemas, skatinti euforišką tikėjimo atmosferą ir panašiai. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau šis amžius demonstruoja kai kurių nusistovėjusių mechanizmų apsivertimą: seniau cinizmas pagrindinei valdančiajai galiai buvo nenaudingas, dabar kai kuriais aspektais jis yra sklandžiai integruojamas į patį dabartinės santvarkos funkcionavimą ir tampa vienaip ar kitaip propaguojamas. Tai viena iš cinizmo dialektikos savybių, kurią būtų galima pavadinti galingųjų, dominuojančiųjų, valdančiųjų cinizmu. Kadangi senasis injunction to enjoy (imperatyvas, kuris dabar įgijęs mėgaukiskol gali pavidalą) veikia vis sunkiau ir įtikina vis mažiau žmonių, nemaža dalis „sėkmingųjų“ visuomenės atstovų, ypač socialiniuose tinkluose, imasi priešingos retorikos – chroniškos paniekos viskam, įmantrių ir grafomaniškų patyčių, autoironiško herojiškumo ir deklaratyvaus netikėjimo tuo, kas gresia (kaip kad ekologinis krachas), nors vis dar dangstomasi geromis intencijomis, esą „niekinu, nes noriu geriau“; šis motyvas tekste vėliau pasirodys jau kitu – silpnųjų ir skriaudžiamųjų – aspektu.

Tokie saldžiarūgščiai influenceriai ir viešieji veikėjai-komentatoriai sulaukia gausybės dėmesio, reklamos ir populiarumo jiems tikrai netrūksta, todėl jų atskirai minėti pavardėmis neverta (na, gerai, daugelis ir taip žino šio apmaudaus choro dirigentus Andrių Užkalnį arba Liudviką Andriulį), o ir taip daugelis skaitytojų atpažįsta tokias medijose aptinkamas ciniškas manieras bei toną, juolab kad nedidelė ta plačiai sekamų Lietuvos personalijų smėliadėžė, kurios kai kurių žaidėjų vėliau tekste vis tiek nebus išvengta. Cinizmas noriai perkamas, perimamas ir vartojamas – tai yra daugelio influencerių sociokultūrinio kapitalo pagrindas, nes, norėdamas būti vis dar skaitomas feisbuke, turi „pjauti aštriai“, vietomis lengvai užgauliai, pasitelkęs impozantišką ir provokatyvią asmeniškumų žaismę (pavyzdžiui, pažymėti kokį nors asmenį, kad jis būtinai pamatytų postą). Tai susiję ir su pačios virtualios interneto erdvės diktuojamais komunikaciniais režimais, ypač su ironija bei smulkiais, lakoniškais, bet emociškai pagauliais ir įtaigiais turinio pliūpsniais.

Cinizmas tampa internetinės eros modus operandi ir šioje erdvėje galima reikšmingai atsekti visuomenines nuotaikas anapus skaitmenos (jei ta anapusybė vis dar įmanoma): kadangi ciniškoji mąstysena ir taip įsigėrusi daugelio galvose, o optimizmas ir pozityvus nusiteikimas ilgainiui prarado savo paveikų relevantiškumą (nes vis sunkiau brukimą tapatinti su tuo, kas vyksta pasaulyje), cinizmas, neretai kaitaliodamas savo įprastines formas, virto paklausiu ir sėkmingu gaminiu, įgarsinamu socialinėse medijose sekamų personų ir tų, kurie paprasčiausiai sau gali leisti viešai kalbėti tokiais antagonistiniais normatyvais, nes neturi ko prarasti, yra ekonomiškai bei socialiai saugūs, todėl taip arogantiška gaida dėl cinizmo tampa galios išlaikymo išraiška. Prieš kelerius metus feisbuke kai kuriems dar pavykdavo papirkti publiką jausmingomis ir sentimentaliomis istorijomis, o šiandien iš tokių dažniausiai šaipomasi (kartais išties ne be pagrindo ir pelnytai) ir, kiek tenka pastebėti, dominuoja šaltos, atšiaurios reakcijos. Taip cinizmas įtakingųjų rankose tampa ne pralaimėjimo ar susitaikymo su padėtimi (nes būtent ta padėtis juos ir įgalina plūstis) indikacija, o įrankiu realizuoti socialinį nejautrumą ir menkinti visuomenę, o solidi jos dalis savo ruožtu, deja, tuo mėgaujasi, nes vis dar tiki, kad turi šansą vieną dieną tapti tokie kaip jie.

Politika kaip ribinis tuščiažodžiavimas

Sąmoningai skaldanti ciniška laikysena tampa lengvu būdu sukurti vis dar įspūdį sukeliantį tekstinį turinį socialinėse medijose, tačiau bendra kultūrinė būklė rodo, jog darosi vis sunkiau kažką šokiruoti ir išprovokuoti – produkuoti tai, kas vadinama shock value, kas ypač matoma nūdienos politikos pirmajame plane. Tai privedė iki to, kad kai kurie galia ir kapitalu aptekę veikėjai leidžia sau nevaržomai sakyti vis daugiau ir yra vis mažiau atsakingi už savo žodžius (nes nėra kam, kai reprezentatyvioji demokratija negarantuoja efektyvaus atstovavimo): kapitalo ir galios telkimas / auginimas, virstantis politiniu poveikiu ir įtaka (dar viena nuoroda, kaip ekonomika determinuoja politiką), tapo proporcingas ydingai kalbos laisvės išdavai, iš esmės virstančiai nevaržomu ir netrukdomu atviro cinizmo propagavimu. Čia jau tikslingiau įvardyti, kad užsienyje tai atitinka klasikiniu ir įkyrėjusiu pavyzdžiu tapęs Donaldas Trumpas (vargu, ar jo nenusisekusi apkalta yra bent kiek susijusi su, pavyzdžiui, anksčiau nutekintais vulgariais mizoginiškais pasisakymais, kurie netrukus buvo absoliučiai pamiršti), o Lietuvoje – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Paviešintame vieno susirinkimo metu vykusio pokalbio įraše galima išgirsti merą sakant: „Mes tą jų [miesto gyventojų] nuomonę nupirksim“, ir tai atspindi jo miesto atžvilgiu vykdoma politika – nežabotas valdų ir įtakos plėtimo žygis. Paprastai tariant, tiek nacionalinio, tiek municipalinio lygmens galvos šiandien gali kalbėti ką tik nori, nes dėl to jiems nė kiek negresia prarasti postus.

Pramogų pasaulyje, be tų sąmoningai anonimizuotų influencerių ir viešųjų politikos asmenų, analogišką profilį atitiktų atlikėjas Egidijus Dragūnas, kuris vienoje siaubingoje internetinės televizijos laidoje kalbinamas Andriaus Tapino narcisistine raiška nevengė žeminančių remarkų apie tuos, kurie nėra tokie kaip jis, t. y. socialiai silpnesniuosius ir mažumas. Beje, A. Tapinas sykį kitoje laidoje su Algiu Ramanausku (štai dar vienas „galingojo ciniko“ archetipo atitikmuo) yra atskleidęs savo rasistinę poziciją, tačiau tai jo įvaizdžiui, įrašui paplitus ir buvus aptarinėjamam, visiškai nesudavė jokio smūgio. Čia galime regėti tą tradicinę neigiamą ir pasyvią cinizmo savybę, kai tiek valdantieji / populiarieji, tiek visa visuomenė į daug ką numoja ranka, nes nebetiki, kad tai gali pasikeisti ir būti kitaip. Tad, be politikų, tiek „aštrialiežuviai interneto chuliganai“, tiek „nepraustaburniai šoumenai“ tampa vis labiau normalizuoti (ir taip įgalinami tolesniems savo logikos ekstremumams), o toji norma pasislenka į tolerantiškąją ir pakančiąją pusę tuo, kad vis atviriau įsileidžiama abejinga „nebėra ko prarasti“ ir „koks skirtumas“ fazė, dėl kurios šiuo atveju žodžio laisvės idealas tapo laisve nebaudžiamai skleisti prastai maskuojamą neapykantą.

„Nebėra ko prarasti“ arba „viskas jau prarasta“ taškas yra puikiai apčiuopiamas pastarojo meto Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio pasisakymuose, irgi tampančiuose savotišku žanru, kuriame bukai neigiamos šviežios politinės realijos, takoskyros ir jų pačių prieš tai išsakytos pozicijos įvairiais klausimais. Nors medijose (ir apskritai bene visur) iš jų sutartinai juokiamasi, šie vis vien ciniškai laikosi to paties – tą lemia įsitikinimas, kad jų sukompromituotos ir duobėtos politinės karjeros išgelbėjimas yra labai abejotinas, ir tai susiję su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos statusu apskritai. Ne išimtis ir kitas jos atstovas Aurelijus Veryga, kurio fanatišką užtikrintumą taip pat galima pavadinti realijas ignoruojančiu cinizmu, išlendančiu virš makiaveliško tikėjimo savo galimybėmis, ką iliustruoja teiginys, jog Lietuva esą puikiai pasirengusi atlaikyti koronavirusą, nors net minimali nuovoka apie sveikatos apsaugos padėtį mūsų šalyje liudija, kad tokie šios srities ministro žodžiai yra tik statiškas solipsizmas.

Mus vienija cinizmas ir pralaimėjimai

Pasitelkti pavyzdžiai iliustruoja, kaip kinta vilties parametrai pačioje kalboje, kai situacija slysta iš rankų ir netenkama kontrolės. Kaip ir su klimato kaita, vieną po kito stebint siaubingus jos simptomus, – vietoj ryžtingų sprendimų verčiau laukiama „žinutės butelyje“, t. y. kad viskas kažkaip stebuklingai anksčiau ar vėliau išsispręs, ką labai sėkmingai skatina nematomos rinkos rankos haliucinacija. Bet kad ir kokie klaidingai viltingi įsitikinimai čia būtų praktikuojami, tai vis vien nesunku pavadinti gryniausiu cinizmu, neigiančiu ir atmetančiu esamos tikrovės grimasas. Čia prieiname tezę, kuria mėgstama nusakyti dabartinės neoliberalizmo ideologijos fazę: jie suvokiabet vis tiek taip elgiasi. Tuo norima pasakyti, kad nei politikai, nei visuomenė nėra nepataisomai kvaili ir nesiorientuojantys – daugelis puikiai supranta, kas vyksta, bet dėl anestezuojančio ideologijos spaudimo atsisako ką nors dėl to daryti, nes tiek ekonominis, tiek politinis dalyvavimas yra patikėtas mistifikuotiems įsitikinimams, bet apie tai plačiau kiek vėliau.

Kalbant ir apie politinę, ir apie skaitmeninę egzistenciją, nors didelė dalis ideologinio medijų komunikacijos fasado vis dar atsiduoda džiaugsmingumu (kuris vis vien signalizuoja po šypsnių siena slepiamus nuogąstavimus) ir šviesios ateities vizija, gausiausioji visuomenės dalis gyvena gerokai kitokiomis nuotaikomis, todėl pamažu kinta ir kalbėjimo formos, kuriomis norima pasiekti tą visuomenę, kad būtų „susikalbama“. Tokiomis priemonėmis cinizmo tropai tampa jungtimi, sudarančia lingvistinį tapatumo ryšį tarp galingųjų ir silpnųjų. Pavyzdžiui, interneto influenceriai dabar gali nerūpestingai prisipažinti, kad rašo durniams, – o tie „durniai“ toliau juos skaitys, nes jame atpažįsta save kaip idealųjį „aš“. Nieko keisto – sekėjams pradedama rašyti taip, kad jie suprastų ir galėtų tapatintis, nors priklauso kitai socialinei klasei; nesudėtinga įžvelgti sykiais pasitaikantį savotišką mazochistinį Stokholmo sindromą, kai liaudis mėgaujasi, kai medijose yra maišoma su žemėmis, tačiau tam paklūstama, nes tikima autoriteto galia ir „jis už mus protingesnis“ viršenybės mitu. Be to, net ir tai, kad ciniška komunikacija tampa tokia produktyvia ir vaisinga sąsaja socialiniuose tinkluose, toliau akumuliuojančia bendrą cinizmą (tarytum mes visi sėdėtume viename traukinyje, lekiančiame į pragarą, tik kad tas traukinys yra kaip filme „Sniego traukinys“), šitai vis vien nepaslepia imanentinių visuomeninių skirtumų ir prieštaravimų, t. y. klasinio konflikto. Taigi, nors dauguma cinizmo apibrėžimų, kuriuos galite rasti internete, yra siaurai psichologizuoti ir nusako morališkai įkrautą individo požiūrį, šiandien prasmingiau išplėsti šią sąvoką ir kalbėti apie cinizmą kaip vyraujantį komunikacinį instrumentą, o dar svarbiau – sisteminę ir visuomeninę būklę, kurią ir taip dažnas aprašo neišvengdamas nusivylimo, desperacijos ir susvetimėjimo šablonų.

Aptemusi visuomeninė kondicija – ar tikrai?

Dažniausi cinizmo apibrėžimai – ne tik itin psichologizuoti ir siauri, bet ir painiojantys cinizmą su skepticizmu bei nihilizmu arba tiesiog patyčiomis; taip pat nusakantys tik individo nuomonę apie kažką, o ne socialinę padėtį arba bendrąją mentalinę liniją. O pastaroji, kaip spalvas tirštinanti cinizmo jausena, šiuo metu persekioja daugelį taip, kad tampa sunku mąstyti kitaip arba kita linkme įveiklinti nuostatas. Kaip jau matėme, kadangi ciniška kalbėsena taip paplito tarp sočių įžymybių ir politikų, jų stebėtojai ir sekėjai internalizuoja šią formą. Tačiau tai toli gražu nėra pagrindinė priežastis, kodėl ciniškoji sąmonė dabar yra tokia paplitusi ir įsiviešpatavusi daugelio gyvensenoje – įvairialypes problemas sukeliančių veiksnių grandinė driekiasi pradedant materialiomis ekonominėmis sąlygomis, baigiant kultūriniu farsu, ir dėl viso to, ką diena iš dienos ne tik patiri, bet ir regi aplink save, tampa vis lengviau spjauti į tikėjimą ir viltį. Bet kad ir kokia tamsi ir niūri tokia globali padėtis būtų, visgi sukelia abejonės impulsą, o šis logiškai veda link kritinio vertinimo užuomazgų – čia susiduriame su kitu cinizmo dialektikos aspektu: iš santvarkos perimtas cinizmas leidžia įsteigti negatyvią kritišką distanciją tos santvarkos (šiuo atveju kapitalizmo) atžvilgiu ir suabejoti jos efektyvumu, pranašumu, tęstinumu, perspektyva.

Šiai sistemai seniai nebereikia tavo (pasi)tikėjimo ja, kad išliktų ir gyvuotų toliau. Kad ir kaip cinizmas sklandžiai sugyventų su paties kapitalizmo savireprodukcija, įmanoma tikėti ir ciniškojo proto galia to apvertimui – tik nedera užmiršti, kad, deja, toks akstinas kyla iš pasirinkimo neturėjimo, kas visų pirma įkalina. Kaip rašyta anksčiau, galingieji ir įtakingieji dažniausiai sau gali leisti pasirinkti būti ciniški (tai tekste bus įvardijama stipriųjų cinizmu), neretai tai yra tiesiog poza ir įsiteigtas vaidmuo, o štai engiamieji, didžioji dalis visuomenės, prisiima cinizmą dėl užguitumo, įspraudimo į kampą (o šį polį pakrikštykime silpnųjų cinizmu) ir tai tampa bene vieninteliu jų epistemologiniu kontaktu su pasauliu – per negatyviąją žiūrą, kuriai nepalikta pasirinkimo laisvė ir kurią be galo sunku peržengti dėl socialinės ir ekonominės aplinkos determinuojamų priežasčių, ir, be paties kasdienio cinizmo, jiems bemaž nieko daugiau nebeliko. Nors tai akivaizdžiai siejasi su vilties ir kūrybinio veiksmo priešingybe, t. y. pasyvumas ir rezignacija užgožia aktyvumą ir iniciatyvumą, minėtas abejojimas dabar egzistuojančia tvarka, norėtųsi tikėti, gali reikiamomis sąlygomis virsti kritiniu mąstymu. Ne veltui „gebėjimas atlikti taiklias įžvalgas cinizmu yra vadinamas tų, kurie to nesugeba“ – manoma, kad tai dramaturgo George’o Bernardo Shaw žodžiai.

Jau tapo aišku, kad cinizmas gali veikti kaip stipresniųjų priemonė dominuoti prieš silpnuosius – kartu su tokio pobūdžio atsainia retorika plieskiasi ir patyčios, menkinimas, vertimas jaustis bejėgiam, kas neabejotinai verčia imti mąstyti ir veikti ciniškai. Tokia padėtis, kaip žinoma, veda link vis smarkesnės paniekos aplinkai, bet ši pasekmė anaiptol nereiškia nieko blogo – jei aplinka tau yra žalinga ir socialiai varžanti (esi išnaudojama (-as), diskriminuojama (-as), prie tavęs priekabiaujama ir t. t.), tokios aplinkos reikia atitinkamai neapkęsti ir ją smerkti. Kaip pasyvią neapykantą ir savivoką, jog kažkas (jei ne viskas) yra blogai, paversti kažką kuriančiu ir keičiančiu įtūžiu, neapsiribojančiu paika destrukcija? Ši problema politinėje teorijoje, ypač marksizme, kelia galvos skausmą jau nuo seno. Bėda ta, kad šį masės, klasės ir visuomenės akumuliuojamą pyktį arba bent jau nepasitenkinimą, abejonę (kas savo raišką dažniausiai įgauna būtent cinizmo pavidalu) vis numalšina pažadai, apgaulingi kompromisai arba… ciniškas ignoravimas – maždaug, „papyks ir nustos“, kaip kad, pavyzdžiui, su krizės nualintais Lietuvos gyventojais buvo pasielgta po 2009 m. riaušių prie Seimo. Dėl panašių atvejų galima spręsti, kad stipriųjų cinizmas gali būti nesunkiai tapatinamas su empatijos stoka, arogancija ir egoizmu, o silpnųjų cinizmas tampa relevantiška to pasekme, kas virsta begaliniu uroborišku šios būsenos (at)kūrimu, o tai, panašu, ir leidžia daugumai ydingų politinių procesų ne tik tęstis, bet ir tapti šių vienu iš pagrindinių tiek komunikacinių, tiek operacinių mechanizmų.

Taip tarp silpnųjų atsiranda ir paplinta infantilus vienas kito kaltinimas arogancija bei pretenzingumu, tai tampa atomizuojančiu veiksniu ir slopina solidarumą. Dažnai tokių priekaištų kyla ir todėl, kad, pavyzdžiui, pašnekovas dialogo metu niekaip nepatvirtina tavo nuomonės ir, negana to, ja suabejoja, kritikuoja, tad pavadinti kitą asmenį arogantišku tampa ne tik lengva išeitimi jį tariamai delegitimuoti, bet ir įsteigti savo viršenybę pagal logiką, kad, „jei aš kuklesnis, tai pranašesnis“. Šalia pretenzingumo ir arogancijos aplink cinizmą esti ir daugiau neretai sinonimais laikomų epitetų, tampančių lengvomis po ranka pasitaikančiomis klišėmis, – štai jeigu argumentuotai prieštarauji dominuojančiai nuomonei, iškart sulauki priekaištų , neva prieštarauji tik tam, kad prieštarautum arba būtinai išsiskirtum iš kitų. Panaši schema nesyk taikoma, kai pretenzingumu be perstojo vadinamas personos išrankumas arba aukštų standartų turėjimas (mene, kultūroje). Žinoma, tokie komunikatyvūs reiškiniai yra painūs ir kupini aporijų, bet pati tikriausioji ir paveikiausioji pretenzija bei arogancija yra tikrai ne tarp silpnųjų cinikų, neturinčių jokių galios svertų šioje visuomenėje, ir cinizmą prisiimanti ne todėl, kad galėtų ugdyti savo „skonį turintį“ personažą.

Komentariato proveržis prieš pasipūtimą

Cinišką poziciją nesunku prisiimti, kai tam kasdien sudaroma tiek daug prielaidų – ilgainiui tai tampa inercija ir natūralizuota reakcija, kuria apsikeičiama ir pasidalinama. Čia antrasis cinizmo dialektikos aspektas (silpnųjų cinizmas ir jo potencialas), visgi pasižymintis ir solidarumo jausmu, kuris turi pajėgią savybę įgalinti žmones, – cinizmas, kad ir kokią tamsią optiką suteiktų, vis dėlto neretai užgimsta kolektyviai, kaip apercepcija ne tik su savimi, bet ir su kitais, kaip likimo draugais, bendražygiais, o tai virsta ir bendramintiškumu, tapatumo kūrimu. Kaip ganėtinai kuriozišką pavyzdį galima pateikti įsimintiną atvejį, kai atlikėja Jazzu prieš metus jutube paskelbė savo dainos „Wild“ klipą: iš pat pradžių komentatoriams dėl įvairių estetinių kūrinio sprendimų ėmus reikšti nepasitenkinimą, dainininkė, pasinaudodama netikra paskyra jų atžvilgiu išties arogantiškai griebėsi niekinančio ir agresyvaus leksikono (dar ir kategoriškai įsitikinusi neliečiama savo kūrybos verte), atsakančio į komentarus. Netrukus tokia klasta internautų buvo perprasta, todėl, tarsi išjudinus širšių lizdą, atsivėrė tikra kerštinga liaudies agora, masiškai plūdusi Jazzu užgauliomis remarkomis ir entuziastingai skatinusi kitus lankytojus piktybiškai neigiamai įvertinti jos klipą.

Rezultatas neatsistebimai sėkmingas – per gana trumpą laiką interneto vartotojai mobilizavosi atsakui savimi patenkintai ir išpuikusiai žvaigždei, nesugebėjusiai pakelti jai adresuoto labai primityvaus nepasitenkinimo. Tai įstrigo dėl to, kad į cinizmą buvo atsakyta cinizmu: besąlygišku, bekompromisiu, bet kartu ir gana apatišku neigimu (šiuo atveju – paties kūrinio vertės ir ją gynusios žvaigždės), kuris užgožė ir pačią dainą, palikdamas antrame plane, o į sceną iškeldamas šį diskursyvų skaitmeninį sandūrį, trumpam apvertusį silpnųjų ir stipriųjų dialektikos pozicijas ir eilinįsyk įrodžiusį, kad be savo klausytojų ir vartotojų palaikymo atlikėjas yra niekas. Sutelk būrį ten pat tupinčių net ir nepažįstamų kolegų, ir pati didžiausia „diva“ vėliau brauks ašarą prieš kameras. Žinoma, šis atvejis yra gana menkavertis ir švelniai absurdiškas (nes nurodantis paprasčiausią plėšrų susidorojimą pajutus savo rankose galios užuomazgas ir Kito kapituliaciją), tačiau vienaip ar kitaip parodantis numanomą susivienijimo potencialą, nors ir, nepamirškime, internetas tam yra kur kas palankesnis nei išėjimas į gatvę nusimetus virtualias tapatybes. Įsivaizduokime, kas nutiktų, jei daugelis imtų susivokti, jog darbdavys be jų darbo yra tuščia vieta; kaip skelbė vienas spėtas pamėgti protesto plakatas: „Viršininkui reikia tavęs. Tau jo – nereikia.“

Sąvokinė klampynė tarp filosofijos mokyklų

Be abejo, šiame kontekste cinizmo sąvoka buvo interpretuojama ir taikoma gana plačiai ir laisvai, bet ji pati nėra labai griežtai apibrėžta ir konkreti, ką parodo dažnas jos taikymas gan įvairiose plotmėse. Turbūt toks definicijos lankstumas ir lemia, jog cinizmas pernelyg dažnai yra tiesiogiai suliejamas su pesimizmu, nihilizmu ir absurdizmu (kartais netgi egzistencializmu) – atskiromis filosofinėmis srovėmis (o kol kas cinizmą sunku pavadinti savarankiška filosofija), tačiau, lyginant su jomis, cinizmas visgi implikuoja tam tikrą teigiančią ir nuo totalinio (pa)neigimo atitolstančią poziciją; tarsi po kietakakčiu negatyvumu ir niekinimu slėptųsi idealas bei alternatyvus pasiūlymas, netgi hipotetinis atsakymas į klausimą, kas galėtų būti geriau. Pesimizmas, mėginant lyginti, yra labiau deterministinis ir defetistinis, neužsimenantis apie išeitis, nepraskaidrinamai pranašaujantis blogą, tragišką lemtį. Nihilizmas iš pažiūros nėra toks hermetiškas ir vienamatis – jis kontempliatyviai bando atsisakyti tokio tiesmuko vertinimo, užsiimdamas teleologinių ideacijų, apeliacijų į objektyvumą, universalumą ir visiems taikomas normas kvestionavimu – čia jau regime daugiau panašumų į įprastą cinizmo sąvoką, tik pastaroji nėra taip paveikta filosofinės tradicijos. Na, o savo vidiniu konfliktiškumu cinizmas primena ir labai ribotą (galima jį laikyti netgi nutrūkusiu) absurdizmo projektą, kaip plėšantį blaškymąsi tarp galimybių, įmanomybių ir trajektorijų.

Dar cinizmas yra painiojamas su skepticizmu, kuris abejoja vyraujančiomis epistemomis, įsitikinimais ir žiniomis, t. y. yra labiau nukreiptas prieš dogmatinį mąstymą ir „išgrynintą“ žinojimą. Cinizmas, neturėdamas tokio svaraus filosofinio pagrindo, atsistoja greta visų šių gana panašių mokyklų, nes visas jas vienija neigimo motyvas ir nonkonformizmas, o jei pesimizmas, nihilizmas ir absurdizmas yra filosofija, cinizmą būtų galima pavadinti antifilosofija – vis dėlto norėtųsi ciniškumui suteikti daugiau filosofinių kokybių ir deindividualizuoti jo sampratą. Kaip jau teigta šiame tekste, šiųdienį cinizmą sunku pavadinti individualiai separuotu reiškiniu ir išskirtiniu asmens bruožu ar ypatinga savybe, reta charakteristika: cinizmas per istorinius gūsius tapo integraliu dabarties fenomenu, todėl dabar įmanoma diskutuoti ir apie ciniškąjį subjektą kaip visos kitų kapitalizmo generuojamų subjektų aibės tąsą ir taip cinizmo sąvokai įdiegti naujų horizontų. Kaip rodo influencerių simptomiškumas, kapitalizmo apsukos formuoja ir ciniškąsias tapatybes kaip sėkmingus pramogų pasaulio vaidmenis („daug pasiekiau, tai dabar galiu būti ciniškas“) ir sektinus elgesio / veiklos modelius. Tai kuria vertę, todėl vienu ar kitu būdu duoda sisteminės naudos ir pačiai sistemai leidžia mutuoti. Tokia stipriųjų cinizmo tapatybė yra nesunkiai prilyginama elitistiniam narcisizmui, ką būtų jau sunkiau taikyti silpnųjų pusei, nebent, taikydami išimtims, pasiremsime postkolonializmo teoretiko Franzo Fanono teze, kuomet iš pavergėjų internalizuojamas smurtas tampa horizontalus santykyje su pavergtaisiais: nieko negalėdami padaryti prieš savo pavergėjus, jie perima šių smurtingo elgesio normas, tačiau, kalbant apie pasiimamą narcisizmą, silpnųjų pusėje pastarasis tampa ne savimyla, o savinaika. Bet, galų gale, ar naikinimas nėra viso labo kita narcisizmo savybė?

Nuopuolio sublimacija įvairialypėmis išraiškomis

Grįžkime prie socialinio pykčio ir nepasitenkinimo problematikos. Kuo toliau, tuo lengviau įžvelgti nuolatinę įniršio akumuliaciją – ji plika akimi iššifruojama tuose pačiuose socialiniuose tinkluose, ypač komentaruose, kuriuos galima vadinti didelės visuomenės dalies emocijų sublimacijos arena, kurioje, ypač pasinaudojant anonimiškumo skydu, yra išliejami kandūs, įžeidūs, ad hominem kupini pliūpsniai: dažniausiai prastai artikuliuoti, abstraktūs, nutaikyti, pavyzdžiui, į valdžią arba pavienius jos asmenis, taip ieškant ir atpirkimo ožių. Neretai tokie komentarai būna gana menkai susiję su publikacijos turiniu – keli antraštėje perskaityti raktiniai žodžiai gali tapti priežastimi internautui ištransliuoti savo poziciją apie kone viską, ką asociatyviai padiktuoja signifikantai. Kad ir kokios taip išreiškiamos mintys būtų padrikos, chaotiškos ir neadekvačios, jos žymi pasiektą demoralizacijos ir nugalinimo statusą, kai dėl materialių priežasčių kylantis pyktis abstrahuojamas itin arbitraliems ideologiniams dariniams (valdžia, valstybė, tauta ir panašiai) – nacionalizmas čia tampa svarbiu žaidėju, nes privalu atkreipti dėmesį, kaip šiuolaikinis neoliberalizmas pastebimai tampa vis labiau nacionalistine ideologija, kad galėtų suvaldyti ir reguliuoti libidinį žmonių nepasitenkinimą bei nerimastingumą (dėl savo padėties, identiteto), nes, kaip liudija daugybė atvejų, jokia galia neprasmunka (neįvykdo savo tikslų) be psichologinio ir libidinio pasipriešinimo.

Šalia viso to niekaip neatsiranda tvarių priežasčių, kurios leistų tinkamai kanalizuoti savo desperaciją ir peržengti pasyvaus cinizmo fazę, jai leidžiant tapti labiau pagrįsta kritika (identifikuojančia negandų sukėlėjus) ir solidarumo paieška, nes kas jau kas, bet internetas, sykiais, kaip matėme, sugebantis sukelti vienybės blyksnį, didžiąją dalį laiko yra triuškinančios vienatvės agentas. Internete žmonės dalinasi panašiomis emocijomis, nuojautomis ir tuo pačiu cinizmu, tačiau tai atlieka veikdami po vieną, suprantamai nutolę vienas nuo kito, o tokia deprivacija, leidžianti pasijusti itin silpnam ir pamirštam, cinizmą tik paaštrina. Aptariamąją tūžmasties emanaciją, varomą nepelnytu priešiškumu vieno kitam, sukelia ne tik skurdas bei nepriteklius, bet ir sistemingas pačios gyventojų egzistencijos neigimas, kai žmonėms užkertamas kelias pajusti savivertę. Pavyzdžiui, valstybės neišpildyti pažadai, prašymų ir reikalavimų ignoravimas, žeminantis elgesys darbovietėje, semantinis smurtas spaudoje (dažnos seksistinės antraštės) ir taip toliau. Toks daugkartinis ir nenutrūkstantis socialinis neigimas daugeliui atsiliepia „šaudymu į orą tuščiais šoviniais“ (gatvėje tas pasireiškia fiziniu smurtu, internete – simboliniu), t. y. niekur nevedančiais frustruotos ir neurotiškos agresijos aktais, kurie tik nutraukia įmanomus tarpusavio ryšius ir naikina solidarumą, – apie tai kur kas išsamiau knygoje Negative Capitalism: Cynicism in the Neoliberal Era („Negatyvus kapitalizmas: cinizmas neoliberalioje eroje“) rašo J. D. Tayloras, kas vėliau bus minima detaliau.

Interneto kultūros reiškinys, plačiai žinomas kaip trolinimas, taip pat atstovauja ciniškajam protui: gana parazitinis veikimas, save varantis distinktyvia ironijos ir patyčių mišinio apraiška, rodo tai atliekančio subjekto nesuinteresuotumą atitinkama tema (arba atvirkščiai – didelį pervargimą nuo jos). Visgi trolinimas, kita vertus, demonstruoja sugebėjimą išlipti iš prieš tai aprašyto „nuoširdaus“ niršulio liūno, grįsto aklu apmaudu, ir galimybę imtis diversijos, sabotažo bei tikslingo nežinios skleidimo, kas tam tikra prasme tampa sveikintina destrukcija, rodančia ir kritinės distancijos įgijimą, kuri dar nėra visavertė kritika, nes apsiribojama tik negatyvumu. Cinizmas, dažnai painiojamas su paprasčiausiu kritiniu vertinimu, čia tampa pirmu žingsniu link to, nes leidžia atsitverti nuo savo aptakios pirminės impresijos ir pasidavimo afektui, o svarbiausia – leidžia pasitelkus cinizmą įveikti savo traumas, kurios dažnai ir yra žmonių įsitraukimo į komentavimą internete priežastis. Taigi, trolinimas, priešingai nei gali iš pažiūros atrodyti, – išties gana reflektyvi elgsena, gana perversyviu metodu racionalizuojanti neartikuliuotą ir kupiną alogiškumo įspūdį apie kažkokį reiškinį. Taip socialinis pyktis tampa kultūriniu cinizmu ir savotiška humoro forma, virstančia tiek savigynos metodika, tiek puolimo ir atakos rodmeniu. Ciniškasis kalbėjimas čia funkcionuoja kaip išlikimas neigiant tikrovę, nes tikima geresniu įmanomu (arba bent numanomu, įsivaizduojamu) jos variantu. Cinizmas veiksmingai medijuoja akistatą su pasaulio siaubu ir vargu bei užspaustą svajonę pasiekti kitokį idealą – todėl cinizmas dėl nesyk patvirtinto įsitikinimo, kad labai sunku kažką padaryti ir pakeisti, išlenda kaip vienas iš geismo simptomų. Nekart teko nugirsti arba skaityti frazę, kad cinikai tėra nusivylę idealistai, tačiau tam galima oponuoti teigiant, kad cinizmas kaip tik yra vis dar atkaklaus tikėjimo, tik labai represuoto, pavyzdys.

Žinant nūdienos apgailėtiną psichinės sveikatos situaciją (ypač kalbant apie depresiją), norisi turėti vilties, jog toks gynybinis / imuninis cinizmas veikia kaip apsauginė reakcija į aplinką ir būdas su ja tvarkytis, neleidžiant galutinai palūžti, – tuo toli gražu neturimas omeny populiariosios psichologijos coping mechanism terminas, o labiau specifinis žiūros taškas, turintis savo kontingentišką savybę pasyvumą paversti aktyvumu. Be abejo, daugelis pabrėžia ciniškų nuostatų paūmėjimą prasidėjus depresijai, kas, jei jau taip, tik pagrindžia sykį nugirstą taiklų teiginį, kad depresija yra ne cheminis disbalansas, o galios disbalansas. Taip ir su cinizmu – pats jis, kaip dabartinė „žmogiškoji būklė“, skirtingais pavidalais atstovauja skirtingų galių pozicijoms kaip unifikuojanti mentalinė būsena, tačiau jos esatis būna nulemta skirtingų priežasčių (prisiminkime perskyrą tarp stipriųjų ir silpnųjų cinizmo). Pavyzdžiui, įsitraukimas į socialinę / politinę veiklą, jei tai nėra vieta parlamente ar kitoje institucijoje, dažnai tampa mentališkai žalinga veikla, reikalaujančia atitinkamų pastangų ir turinčia savo alinančią kainą, į kurią patenka ir ilgainiui prisiimama ciniška pozicija, verčianti tą veiklą apleisti. Arba užsiimama savigalbinėmis eskapizmo (menu) arba sveikatingumo praktikomis (joga), netgi sudarančiomis politinio veiksmo iliuziją bei trinančiomis ribą tarp politiškai angažuoto akto ir vartojimo, – žmonės „balsuoja“ apsipirkinėdami, laikydami konsumerizmą prasmingu užsiėmimu ir panašiai. Tikėjimas savo pasaulėžiūra, ateitimi, geresniu rytojumi yra iškeičiamas į individualizuotą savęs priežiūrą ir susiaurintą besirūpinimą gerove, ir lieka vis mažiau vietos solidarumui ir socialinei veiklai. Taip tenka matyti nemažai viskuo nusivylusių žmonių, kurie palūžta ir pradeda arba tylėti (nebedalyvauti feisbuko diskusijose), arba izoliuotis, arba „pakeičia komandą“ – silpnųjų cinizmą beviltiškai bando keisti į stipriųjų, kur vėl prisimename Franzo Fanono internalizuojamo smurto teoriją.

Už laisvę neapkęsti tų, kas to prašosi

Kaip jau prieš tai užsiminta, valdančiosios klasės cinizmas turi tendenciją būti pelningas (tose pačiose socialinėse medijose) ir padeda išlaikyti galią (vykdant patyčias ir žeminant silpnuosius), bet, kad ir kaip cinizmas šiame kontekste „apsimokėtų“, pasitaiko ir sankirtų su hipsteriškos reklamos kampanijose neretai pasitaikančiu moralizuojančiu emociniu „apsivalymu“. Prisiminkime dar visai neseniai lauko stenduose demonstruotus vieno vaisvandenio reklaminius plakatus su pakankamai žinoma veikėja „feministe“, kur buvo prirašyta – dabar „heiterių“ sezonas, išlik žvalus. Taip, jau einamoji tapusi emociškai manipuliuojanti kryptis, advokataujanti paviršutiniškai tolerancijai ir liberaliam „visi mes vienoje valtyje“ naratyvui, įžymybes apdėliojančiam saugikliais, kas atsiduoda siekiu diskvalifikuoti bet kokią neapykantą, šitaip pateisinant tam tikrus „svarbius“ vaidmenis visuomenėje ir socialiniuose tinkluose: štai kažkodėl influenceris po pasaulinio masto prekės ženklu užsitarnauja neliečiamybę nuo neapykantos. Kadangi tasai „heitinimas“ dažnai būna vedamas cinizmo inspiruoto impulso, tokios reklamos virsta simboliniu išpuoliu prieš šiomis dienomis taip dažnai pasitaikančią sąmonę ir skatina dar labiau užgniaužti savo neigiamą laikyseną daugelio gyvenimo aspektų atžvilgiu. Kitas analogiškas pavyzdys pigiosios kultūros fronte – grupės ba. albumas „H8“ (tariama kaip hate, o tai anglų k. reiškia neapykantą), taip pavadintas ne dėl to, kad pati kūryba kam nors atvirai skatintų neapykantą, bet todėl, kad , kaip viename interviu sako grupės frontmenas, dabar atsirado pernelyg daug žmonių, manančių, jog gali kritikuoti ir nekęsti. Gryna teisybė, nes masinis nepatiklumas tikrovei auga sparčiau nei tokių muzikantų ego, bet tokį pareiškimą reikėtų modifikuoti į tai, jog „atsirado“ pernelyg daug cinikų, kurie yra tokie tikrai ne dėl grupės grojamo prasto roko, o kur kas kompleksiškesnių socialinių procesų ir virsmų. Iš viso to galima spręsti, kad tas savimi patenkintas ir užtikrintas pozityvios mąstysenos sluoksnis komunikacijoje (reprezentuojantis daugiausiai vidurinę klasę) susikerta ne tik su „heiteriais“ liaudyje, bet ir su prieš tai tekste apibūdinta influencerių kasta.

Koordinuota neapykantos kriminalizacija yra bergždžia kova prieš plintantį ciniškąjį protą. Kita vertus, ar tų reklamščikų ir kultūrščikų nuolatinis apsimetinėjimas, kad viskas aplinkui gerai (o jei tariamai susirūpinama socialiniu teisingumu, tai tik dėl rūpinimosi kilniu įvaizdžiu), nėra dar viena cinizmo atmaina? Tai yra korporacine maniera neigti drastiškai žemyn besiritantį (pra)gyvenimo lygį ir atmesti negatyvumą kaip neišvengiamą daugumos bruožą. Negatyvumas čia, kaip ir visame tekste, eksplikuojamas filosofine prasme kaip dialektinis neigimas ir kažko nesatis / stygius, o ne kaip tiesiog bloga nuotaika ir pesimistinis požiūris. Kitas galbūt labiau būdingas vyresniajai konservatorių kartai panašaus neigimo atvejis – ekologija. Ši, gyvenant esamuoju kone eksterminizmo laikotarpiu, gali tapti puikiu cinizmo atpažinimo indikatoriumi, ypač pastaruoju poliarizuojančiu metu, kai tampa vis sunkiau neigti klimato kaitą, tačiau vis dar atsiranda užsispyrusių priešgyniautojų, kurie net ir pastaruosius Australijos gaisrus nurašė kaip „įprastą kassezoninį nutikimą“, nes „juk eukaliptai patys užsidega“. Vis plačiau pripažįstama, kad jei nebus imamasi radikalių ekonominių permainų, planetos (o kartu ir žmonijos) dienos yra suskaičiuotos, bet kaipgi nusileisi tiems kairuoliams – neretai toks nepritarimas tam tikrai pozicijai yra labiau ne dėl neišmanymo ir žinių trūkumo, o dėl elementaraus išpuikusio riestanosiškumo. Tai – dar vienas galingųjų cinizmo egzempliorius, grįstas neišmatuojamu pasipūtimu ir egocentrizmu. Sistemiškai žeminamas cinikas bent jau nutuokia, kad kažkas negerai, ir desperatiškai mėgina stabilizuoti orumą išlaikančius idealus, o galią turintys cinikai neretai vis dar yra įsitikinę, jog pasaulis, kuriame gyvename, nors ir žiaurus, bet teisingas.

Epochos katastrofizmas skvarbesne plunksna

Kad ir kaip būtų mėgstama viešai rašyti ciniškai (nesunku pastebėti, kaip cinizmas koreliuoja su grafomanija), apie patį cinizmą, kaip konceptą, parašyta palyginti nedaug – ypač kalbant apie filosofines knygas. Daugelis žino Peterio Sloterdijko „Ciniškojo proto kritiką“ kaip turbūt populiariausią šios temos studiją, kurioje prieš beveik keturis dešimtmečius konstatuojami gana panašūs reiškiniai kaip ir šiame tekste: cinizmas aprašomas kaip kraštutinė melancholija, kuri, išsivadavus iš nuoseklaus atsižvelgimo į etines ir socialines normas, leidžia žmogui toliau dirbti, taip atsiginant nuo universalių normų skiepijamo naivumo – gana depresyvi savisauga su ironišku kalbiniu skydu. Visgi 2020-iesiems kur kas artimesnė yra jau minėta plonytė ir labiau popsinė menkai žinomo ir ganėtinai jauno autoriaus J. D. Tayloro knyga Negative CapitalismCynicism in the Neoliberal Era. Neišvengiamai šiek tiek pasiremdamas Peteriu Sloterdijku, autorius siūlo mąstyti, kaip dabartinėje cinizmo epochoje utopinę vaizduotę, būdingą XX a. antrajai pusei, kultūriškai pakeitė griuvėsių ir katastrofos vaizdiniai (tą grindžiant įvairiais apokaliptiniais filmais ir panašiai) o entuziastingas teisingumo ir gerovės troškimas išmainytas į šaltą demoralizaciją ir atsainų narcisizmą. Negatyvusis kapitalizmas, pasak J. D. Tayloro, asmeninę sferą (the personal) redukavo į biologinę, kultūrinę – į politinę, o socialinę – į ekonominę. Dėl tokių artikuliacijų sukeltos negalios sklandžiai mąstyti apie ateitį pastebime naujas visuomenines praktikas ir patirtis, kaip gatvės maišto / riaušių žiūrėjimas per jutubą– patiriamas malonumas pasyviai stebint nyksmo spektaklį, kaip perversyvią kapitalizmo baigtį, ir taip mases (t. y. mus pačius) paverčiant ne istorijos subjektu, o objektu. Ir tai – viena iš cinizmo akumuliacijos priežasčių.

Nors ir J. D. Tayloras kiek skubotai cinizmą apriboja beveik išimtinai pasyvumo problematika, tema vis tiek tinkamai pristatoma kaip neigimo susiformavimas iš galios santykių perspektyvos ir kad negatyvumas, kaip nesatis (arba tai, kas iki tol turėjo labiau apčiuopiamą ir pamąstomą turinį), yra imanentinė dabartinio finansinio kapitalizmo funkcija, pasireiškianti per, pavyzdžiui, nematerialų darbą, įsiskolinimą ir prekariškumą, kai negatyvias savybes įgauna tiek erdvė, tiek laikas – pastarasis imamas skaičiuoti milžiniškus reikalavimus keliančių algoritmų tempu. Tas, kaip temporalumu grįstas nugalinimas, sukelia nerimą, abejones, socialinę ir politinę impotenciją bei nesugebėjimą elementariai perprasti tave supančių aplinkybių – seniau, XX a., disciplina buvo labiau apibrėžta institucijomis, o šiandien, XXI a., vyraujanti kontrolė yra paremta abstrakčia finansų ir informacijos haliucinacija, atsieta nuo autoritarinės jėgos ir „auklėjanti“ individus per mikrogalios instrumentus. Čia, žinoma, imamas dažnai aptinkamas Gilles’io Deleuze’o postuluotas perėjimas į kontrolės visuomenę iš Michelio Foucault konceptualizuotos disciplinos visuomenės, kam šiuolaikinėje filosofijoje ir kritinėje teorijoje vis daugėja tokią paradigmą pratęsiančių ir atnaujinančių pasiūlymų, kurie kol kas sunkiai prigyja solidžiai.

J. D. Tayloras užsimena ir apie tai, kas šiame tekste pavadinta galingųjų / stipriųjų cinizmu: mums puikiai žinoma, kad žmonės nėra savaime įkrauti savanaudiškumo, priešiškumo ir barbariškumo, tačiau, pasak autoriaus, įvairūs lyderiai ir guru mums nuolatos atkakliai pirš ir kartos, kad visuomenė ne tik tokia yra, bet ir tokiu keliu privalo eiti toliau. Šitoks reakcingas cinizmas, žmogišką ryšį neatsiejamai sutapatinantis su monstriškomis rinkos taisyklėmis (tai pasiekia tokį lygį, kad net pačiai gamtai priskiriamos kapitalistinės ekonomikos savybės), neleidžia mums pasitikėti jokia legitimia alternatyva tokiai siūlomai socialinei tvarkai ir santykiams. Be to, dažnai tie „autoritetai“ mums ciniškai teigs, kad gyvenimas yra „ne toks paprastas“ ir „kur kas sudėtingesnis“, nei atrodo, kas irgi steigia nugalinančią perspektyvą – taip vienas cinizmas toliau gamina kitą, tai yra tam tikra prasme nuleidžia iš viršaus. Negana to, finansiniai neoliberalizmo mostai ir judesiai kuria neišvengiamos vienatvės atmosferą – darbas ir vartojimas yra individualizuojami per „pats sau bosas“ arba „savęs paties antrepreneris“ ideologiją, kas atsiliepia slogia vienišumo pajauta pačioje visuomenėje, kaip socialiniame kūne, nes daugybė išgyvenimui būtinų veiksmų yra sustruktūrinti taip, kad mąstytum ir veiktum vienas. Taip pat, jau sugrįžtant prie pradžioje minėto injunction to enjoy, individai yra skatinami džiaugtis vien dėl paties džiaugsmo, bet tam kelią pastoja negatyvioji džiaugsmo (arba laimės) savybė – nuobodulys, kurio esame priversti nuolatos vengti, arba vietoj troškaus nuobodulio vidurinei klasei būdingesnis ennui, labiau turintis nusivylimo konotaciją. Taigi, sekant kapitalizmo kuriamais prieštaravimais, užuot galėję sau užtikrinti laimę, esame beveik nuolatinės negatyvumo būklės, kuri niekaip nepriartėja prie proaktyvaus gerovės kūrimo, todėl viskas pasibaigia infantilizuotai suasmenintu narcisizmu, verčiančiu siekti laimės tik sau, taip užmirštant kolektyvą. J. D. Tayloras tokį individualaus džiaugsmo kaip „pirmiausia – aš“ troškimą (t. y. tikėjimą, kad įmanoma tai pasiekti vienam savarankiškai) vadina šiuolaikinio cinizmo narkotiku, kurio poveikį įveikti galima tik per kooperaciją ir bendruomeniškumą, šitaip pasiūlant socialią alternatyvą pavieniam bejėgiškumui, apimančiam dėl to, kad kultūrinės ir politinės praktikos atrodo vis labiau nutolusios nuo realaus veiksmo, įsitraukimo ir nuo to priklausančio galimo pokyčio. Nes vis mažiau žmonių numano, ko reikia imtis, – tai vadinama kolektyviniu fatalizmu, kai a) plačiai tikima, jog nieko neįmanoma pakeisti; b) tikimasi, kad kažkas tą padarys už juos. Antrasis variantas dar siūlo vilties krislą, jei tikėsime atstovaujamąja ir parlamentine demokratija. O kažkuo tikėti norisi.

Tankiose ciniškųjų prieštarų matricose

Kalbėti arba rašyti apie dabarties įveiką tampa taip problemiška, kad net ir vien tai gali sėkmingai sukelti cinizmą – bepigu skirstyti sąvokas, kai tuo domimasi, tačiau jei to nedarančiam (arba neturinčiam tam galimybės) ratui bandoma kalbėti apie galią, kontrolę, sociumą ir ekonomiką apskritai, labai retai prisikasama iki to, kaip iš tiesų šios sąvokos pasireiškia mūsų kasdienybėje ir aktualiame gyvenime, nes tokia retorika yra linkusi sukelti atmetimo reakciją. Kitaip tariant, iki suvokimo, kaip tai iš tikrųjų veikia, – ilgas kelias, kurį gali užtverti tas pats vyraujantis cinizmas. Žmones galima pasiekti iškalbingomis definicijomis, tačiau už šių slypi kur kas painesnės schemos, keliančios epistemologinį iššūkį ir tiems, kas to analizei išgali skirti daugiau laiko. J. D. Tayloras rašo, jog šias temas apimanti kalbėsena pati savaime tampa slegianti, varginanti ir sukrentanti į tą tipinę nuopuolio stebėseną (kas knygoje įtaigiai pavadinama downfall porn), suaktyvinančią ratu besisukančius cinizmo gūsius, kai belieka savotiškai mėgautis (kitų ir / ar savo) neviltimi ir nežinomybe. Taip pat Negative CapitalismCynicism in the Neoliberal Era taikliai pastebima, kaip motyvaciją uzurpuoja desperacija: iš tiesų toji motyvacija yra gyvenimo atidavimas galiai, kai, pavyzdžiui, ieškai darbo ir turi priverstinai atrodyti dinamiškas bei lankstus, kas tampa kontrolės forma, kylančia anaiptol ne iš paties veikėjo nuoširdumo. Tai vis labiau virsta tiesiog desperacija, nes reikalavimai (labiausiai susiję su produktyvumu, įgūdžiais, žiniomis) dabartinėje ekonomikoje kyla, dėl to dirbantiesiems (ypač jaunam prekariškam subjektui) vis sunkiau išlaikyti bazinius pragyvenimo standartus – motyvacija tokiomis sąlygomis tėra imobilizuota kova už išlikimą.

Taip pačiam subjektui kyla skaldanti krizė, leidžianti negatyvumui ir cinizmui paimti viršų. J. D. Tayloras pagrįstai tiki, kad tokio likimo atstovai savo galią įgis gudriu strateginiu mąstymu, kas susisieja su vienu iš pagrindinių viso šio rašinio argumentų – cinizmą įmanoma, jį išardžius, pajungti savo naudai, kai taip pat ciniškai mums sugrūstos konvencijos gali apsiversti per valingas politines praktikas, kurios, svarbiausia, turi būti atviros ir kolektyvios. Nors cinizmas, kaip nesyk minėta, dabar paplitęs būtent kolektyviniu modusu, jis paveikiausiai gniuždo esant vienam – susivienijus su cinizmu, kilusiu dėl tų pačių linksniuojamų priežasčių (nepasitenkinimas politine padėtimi ir pan.), galima išvengti dusinančio fatalizmo. Negative Capitalism: Cynicism in the Neoliberal Era autorius priduria: šiuolaikinis individas yra pasmerktas niekada negauti to, ko jis geidžia, nes yra įkalintas žalingoje vartotojo paradigmoje. Tokia būsena yra itin melancholiška, ir J. D. Taylor teigia, kad verčiau reikia stengtis išnaudoti tą tamsųjį negatyvumą, kurį savo dabartinėmis formomis mums suteikia kapitalizmas: vienas iš būdų yra atsiimti patį laiką, pažabojant mums primetamą ekonominę inerciją ir jį politizuojant tokiomis priemonėmis kaip sutelktas produktyvumo mažinimas ir nedarbas, ką suprantamiausia vadinti tiesiog streiku. O cinizmas mentališkai tampa tuo, kas sintezuoja tą nepasitenkinimą tikrove (jai besipriešinant) ir geismą kitokiam jos egzistavimui – be to, kartais turime būti dėkingi persekiojančioms ciniškoms nuostatoms, nes tik jos mums leidžia vizualių ekscesų srautus ir informacijos perkrovą pasitikti indiferentiškumu. Paprastai tariant – cinizmas, dažniausiai realizuojamas ironiška komunikacija arba pasyvia agresija, yra vaistas nuo beprotybės, kai negalime įsikibti į jokį ateities pažadą arba nematome substancialios kolektyvinės kritikos, nukreiptos į tai, kuo esame nepatenkinti.

Su aptariamuoju veikalu polemizuoti būtų galima daug daugiau, bet esminės šios tematikos premisos aiškios: cinizmas nėra iš niekur susiformuojanti asmeninė charakteristika ir tik dar vienas iš galimų požiūrio rakursų, o masyvus, sudėtingas ir sisteminis reiškinys, susijęs su daugybe skirtingų kapitalizmo dimensijų. Tai, kaip žinoma, nieku gyvu nereiškia, kad cinizmas neegzistavo iki kapitalizmo, bet būtent toks, koks aprašytas čia, yra šios santvarkos produktas. Tačiau, kaip šiame tekste siūloma svarstyti, ši būsena / būklė gali tapti ir peiliu, kurį ši sistema susivarys sau į pilvą, – tokiais laikais, kai reikia vis didesnio antžmogiško aktyvumo palaikyti finansinės rinkos pulsą, ciniška rezignacija tampa pagaliu į ratus. Neigimas ir negatyvumas J. D. Taylorui yra bendra kategorija mąstyti apie darbo ir socialinių pokyčių procesus, o neigimo taikymas kapitalizmo sąlygoms žymi specifinį santykį su mūsų išgyvenamu laiku, kai socialinis ir egzistencinis nugalinimas turi potencialą virsti galingu pykčiu – tik kyla problema, kaip optimizuoti tą pyktį, kai diena iš dienos turime priverstinai taikytis su dirbtinai palaikomu konsensusu. Cinizmas padeda atitolti nuo nuoširdaus pritarimo tam bei įsitraukimo (pavyzdžiui, tapimo lobotomizuotu status quo šalininku) – jau geriau melancholijos kupina svaja apie ateitį nei visiškas numojimas ranka į tai, apie ką apskritai dar įmanoma pasvajoti. Kitaip tariant – jei tave supantis pasaulis ir jį grindžiančios vertybės tau atrodo abejotinos, cinizmas tampa sunkiai apeinamas. Todėl nėra taip, kad cinikas, kaip sykį, visiškai ignoruodamas vizionierišką ir kritišką cinizmo savybę, rašė Leonidas Donskis, neturi vertybių, – jis paprasčiausiai nesutinka su tomis, kurios jam yra grūdamos arba dėl kurių jis gyvena apgailėtinai. Cinizmas palaipsniui tampa abejonės ir netikėjimo vedamu pasipriešinimu – tai yra vidinis pavojaus signalas, kurį paradoksaliai galima vadinti intensyvia / aktyvia apatija: tarsi esi atsiribojęs ir nejautrus, bet vis vien kažkas dirgina. Matyt, čia ir vystosi dialektika tarp to, kad „ai, niekas čia nepasikeis“ ir „blogai, bet gal dar yra šansų, kad bus kitaip“. Todėl, tikėtina, cinikas neigia ne dėl to, kad netiki, bet dėl to, kad, galų gale, tiki – cinizmas tampa selektyviai nevokalizuojama viltimi.

Viskas blogai – ir gerai

Tiek tas pats J. D. Tayloras, tiek kai kurie kiti šiuolaikinės kritinės teorijos autoriai parazitinį atsiribojimą nuo socialinių ir bendruomeninių reikalų, kai norima verčiau siekti asmeninių ekonominių tikslų, vadina dividualizmu. Iš tokios elgsenos kyla depresyvi anhedonija – kompulsyvus ir niekada nepatenkinamas malonumo siekis, turintis poreikį nuolatos išlaidauti, intoksikuotis, tikrinti socialinius tinklus ir panašiai; viskas tam, kad būtų nuvyta nuobodulio erozija. Gaila, jog tokios temos Lietuvoje vis nėra pakankamai aktualizuojamos – galbūt dėl savo abstraktumo ir sunkiai plačiau pritaikomų bei paaiškinamų simptomų. Būtent dėl abstraktumo cinizmo taip paprastai nenusakysi, tačiau tokia yra ir mūsų gyvenamoji tikrovė – vis aptakesnė ir vis labiau leidžianti pasireikšti cinizmo triumfui ir cinikų teisumui, nes atsiranda vis daugiau progų jiems piktdžiugiškai įsitikinti savo antievangelija. Puikus pavyzdys: įvairūs politiniai rinkimai (parlamento ar prezidento), po kurių, įsitikinus, kad niekas nesikeičia arba tik dar labiau blogėja, galima pergalingai besti pirštu – „sakiau!“ Galbūt dėl to cinizmas yra taip dažnai įvardijamas menkinamąja prasme arba kaip tokios žiūros nurašymas – suprask, ciniška pozicija yra toksiška, ergo, nepatikima. Daug kam neslopinamą cinizmą girdėti yra nepatogu, nejauku, baiminga, nes, kaip kažkur teko perskaityti, vienas iš aktyviųjų cinizmo taškų yra siekis atskleisti idealo ir jo išpildymo neatitikimus – vadinasi, cinikai gali būti atkakliais svajokliais, tik tą parodo sugebėjimu pasinaudoti įtarumu bei negatyvių reiškinių savybių įžvelgimu, trūkumų pastebėjimu; galbūt tas įtarumas yra dar viena paranojos atmaina, o paranoja irgi sukelia cinizmą, kas viską ne pirmąsyk paverčia komplikuotu dialektiniu autokanibalizmu.

Privalu atminti klasinį viso to aspektą: cinizmas būdingas tiek valdančiajai klasei, tiek dirbantiesiems – vieni juo puola, kiti ginasi, tad būtų gerai šitą santykį apversti. Taip pat ši skirtis tarp stipriųjų ir silpnųjų cinizmo reiškiasi tuo, kad pirmiesiems tai yra narcisistiškai kultivuojamas menas neigti, atstovaujantis patyčių kultūrai, o antrieji tokią kondiciją prisiima iš pasirinkimo neturėjimo arba dėl suprantamos reakcijos į įkyrų imperatyvą džiaugtis, ir tai, kaip jau supratome, dažniausiai atitinka niekingo džiaugsmo dėl džiaugsmo formulę. Tai per cinišką žiūrą, ypač jei pasitelkiamas humoras, leidžia ištverti visokeriopą kasdienį absurdą – čia vėl pasirodo toji nugalinimo ir kartu įgalinimo dialektika, kupina netikėtų paradoksų, atsiduriančių, primityviai tariant, anapus gėrio ir blogio, ko negali susieti tik su pasyviu nuopuoliu ir aklu „viskas šūdas“ teigimu. Cinizmas – tai sužlugdytų svajonių pasekmė, užpildanti ir kompensuojanti priverstinę impotentišką neįmanomybę vėl svajoti bei tikėti. Ir tie, kurie parazitiškai kartoja „nusišypsok“, „pralinksmėk“, „aukščiau nosį“, tepaspringsta savo pozityvu, nes tik per negatyvumą vėl atrasime ryšį su mūsų (iš)gyvenama tikrovės tėkme. Tad geriau būti ciniškam nei naiviam ir patikliam, nes pirmasis variantas po visais savo skelbiamais distopiniais griuvėsiais kartais nešasi teigiamai potencialią prošvaistę. Pasitaiko teigiančių, kad būtent modernusis cinizmas, prasidėjęs XIX a., buvo viena priežasčių, leidusių žlugti Apšvietos projektui, – jei jau taip, tai jis mums siūlo naują šviesą, performuluojančią kolektyvinį fatalizmą į kūrybinę galią. Galbūt toks lūžis niekada neįvyks, bet kai kuriems žmonėms cinizmas – tai viskas, kas jiems liko.

Autorius: Linartas Tuomas

Šaltinis: satenai.lt

Parašykite komentarą