Tribūna

Superherojus, kuriam dar neužaugo sixpack’as

„Mama, aš niekada nebūsiu superherojus“, – kūkčioja mano mažėlis. Rodo man savo viščiuko sparnelius ir teigia, kad reikiamus raumenis jau turi, bet skraidyti jis nemoka ir vargu ar išmoks, o taip norisi gelbėti žmones.

Nežinau ar šypsotis, ar liūdėti kartu. Šluostau ašaras kaip pupas ir bandau rinkti žodžius, kad dar labiau nenuliūdinčiau.

Dievaž, mano smegenys nesukonfigūruotos supermamos režimui ir aš tikrai nesu superherojė: visiškai nemoku kurti nei gražių pasakų, nei surasti paaiškinimų patiems sudėtingiausiems klausimams, kuriuos jie parsineša iš mokykos!

„Mama, o tu gali nepasenti?“

„O kitam gyvenime tu galėsi vėl būti mano mama?“

„O kai reinkarnuosimės, kas mes būsim kitame gyvenime?“

„Ar galėsiu visą gyvenimą gyventi su tavimi?“

(Vienam iš mūsų tikrai tuoj reiks psichologo ir nujaučiu, kam.)

Mano niekaip neišsipildančiam superherojui niekaip neauga sixpack’as. Ir tai dar viena priežastis nenustoti raudojus.

„Mažuli, tau nereikia būti superherojumi, tu gali būti tiesiog herojumi“, – aiškinu.

Apie mažyčius kasdieninius žygdarbius: apie pagalbą kaimynų močiutei, kuriai sunku kiekvieną ketvirtadienį tempti šiukšlių konteinerį link gatvės ir nusišienauti pievą gremėzdiška žoliapjove. Dar apie tetą, kiekvieną dieną bet kokiu oru pėsčiųjų perėjoje prie mokyklos padedančią pereiti gatvę, kuriai visada visada reikia nusišypsoti ir padėkoti. Apie močiutę, kuri kitame šalies kampelyje jaučiasi labai vieniša ir labai laukia skambučio. Apie paprasčiausią kasdienę pagalbą vienas kitam. Kur vienas geras žodis, viena šypsena, apkabinimas, atneštas kavos puodelis reiškia viską.

Sunkiai raminasi. Ir kas čia nuostabaus, jei mes, suaugėliai, nepaisant visų diplomų, visos gyvenimiškos patirties, dažniausiai laikydami žvilgsnį kažkur virš horizonto pametame vaizdą panosėje ir beieškodami vienaragių pamirštame, kad didžiausias lobis slypi mūsų krūtinėse.

„O tu būk superkilniaširdis ir tau nereiks nei skraidyti, nei žaibų iš akių leisti“, – lyg ir „parduodu“ įdėją ir tik paskui, kai iš mano rankų išlupęs tuščią puodelį pašauna į indaplovę, dekiu prikloja susisukusį į kamuoliuką katiną, o iš kiemo nušienauja visas tik ką prasiskleidusias saulutes, suprantu – turbūt pavyko. Mano superherojus.

Visai toks pat, kaip aš, kaip tu ir kaip tie visi, kurie krūtinėse ne tik nešiojasi pulsuojančią šilumą, bet ir ja dalinasi su kitais.

Autorė: www.geresneneivakar.com

„Geresnė nei vakar“ facebook puslapis.

Parašykite komentarą