Aktualijos

Sugyventi su nerimu šiuo neramiu metu

Šiomis dienomis visuotinis nerimo lygis šoktelėjo ir pralenkė kelias pinigų krizes sudėjus. Gal tik iki karinės parengties teroro tolokai. Tačiau nerimą jaučiame visi – tie, kurie atvirai pripažįstame ir tie, kurie mėginame jį neigti. Tie, kurie dirbame su nuogąstavimu, ir tie, kurie paliekame jį ganytis laisvai be pavadžio.

Baimę mūsiškę registruojantis smegenų centras, kartais žaismingai vadinamas sarginiu šunimi (arba migdoliniu kūnu, jei moksliškai) visai nežaismingai ir savarankiškai renka informaciją apie galimus pavojus. Ir, žinoma, siunčia ją kūno parengčiai. O tada kiekvienas kovojame savaip. Vieni bandome pasirengti galimai visuotinei krizei ar paskutinei teismo dienai, perkame atsargas ir toliau renkame įrodymus kaip kaulus mūsų nerimo žvėriui. Kiti gi bandome nuneigti, ignoruoti ar tildyti jo įkyrų urzgimą. Humoru ar erzinimu bandome nukreipti jojo dėmesį, o kartais tampome už ūsų. Arba įsitaisome kažkur per vidurį, aktyviau ar pasyviau reaguodami.

Ir nors technologijos ėjo ir nuėjo plačiais yriais tolyn, tačiau iš mūsų protėvių paveldėtas nerimo jausmas toks pats gyvybingas ir nepaiso pasaulio pažangos ar koordinačių. Jis tvirtai įsikibo į mikroskopinio kūno gaurus, ir taip ritasi per visą planetą. Ir toliau kaip magnetas trauks įrodymus, kad yra blogai, gal netgi tai, kad lemtingas metas jau čia pat. O informacijos šaltinių tam patvirtinti užtenka. Ir jei paliekame smegenis savarankiškai tvarkyti ryšius, nebūtinai jie susijungs pačiu naudingiausiu būdu. Pati nė nepajuntu, kaip įjungiu išmanųjį, įkyriai ir automatiškai seku savo mieste augantį užkrėstųjų skaičių. Tada dar lyg tyčia parašau draugui iš Milano (nes rūpi), ir gaunu detalų laišką apie situaciją (naujo peno). Nepraeina nė valanda, ir vėl pasitikrinu informacijos srautus. Slinkdama FB siena, jaučiu, kaip drugeliai pilve išduoda, kad reaguoju. Nors maniau, kad tik neutraliai domiuosi, kas vyksta, kad neduokdie neatsilikčiau nuo pasaulio.

Galiu nekreipti į tai dėmesio ir nustumti į šoną. Bet procesas kunkuliuos. Todėl bent trumpam jungiu žinių srautą lauk ir kalbinu išmintingąjį apuoką, vadinkit kaip norit – šaltąjį mąstymą, kaktinę skiltį, smegenų CEO ir t.t. Visai nesvarbu. Svarbu skirti laiko šiai informacijai apdoroti saugiai, t.y. neleisti migdoliniam kūnui įsismaginti. Nes šis smaginsis tiek, kad ne juokais galime pasiekti psichologinio paralyžiaus būseną ir tapti įbaugintais triušiais žibinto šviesoje. O tokia būsena, sako, ypač lemtingose situacijose, nėra pati naudingiausia. Mažesnė tikimybė tiems katastrofas išgyvenusiems žmonėms potrauminiam streso sutrikimą įgyti, kurie jautė, kad bent mažu žingsniu ar mostu galėjo kontroliuoti situaciją, ypač – kai galėjo padėti kitiems.

Ir kartais, tai galime daryti paprasčiausiais būdais. Duoti šuniui ramybės bent trumpoms akimirkoms. Išlaikydami kiek įmanoma įprastesnę rutiną, smulkiausius įpročius, kurie mus ramina ir leidžia sarginiam šuniui sakyti: viskas gerai, ramiai, gyvenu kaip įprasta, bent dalinai kontroliuoju situaciją. Kalbamės su artimaisiais žmonėmis, judame, skaitome knygas, žiūrime filmus, tvarkome namus. Ir kol dar galime – būname gamtoje. Joje kur kas greičiau viskas susidėlioja į perspektyvą, įsijungia išminties smegenų dalis, tad taip mažiname migdolinio kūno veikimą. Gamtoje patiriame pozityvias emocijas, kurios, anot tyrimų, gali anuliuoti neigiamų emocijų fiziologines pasekmes mūsų kūne.

Tačiau turime suvokti: kaip egzistuoja tūkstančiai šunų rūšių, taip egzistuoja ir gausybė skirtingų būdų dorotis su ne itin jaukiu jausmu. Puiku, jei galiu greitai suvokti esmę ir apskaičiuoti statistiką, sugebėti greitai atsitraukti ir pamatuoti, kur tiesa, o kur melas. Tačiau mūsų visų patirtys yra skirtingos. Ir mes negalime žinoti, kodėl šis ar anas žmogus reaguoja karštakošiškai ar, regis, nelogiškai. Jis gali pats nepastebėti ir tiesiu taikymu pereiti į sarginio šuns reguliuojamą sritį. Gal jis taip išmoko vaikystėje, paauglystėje ar kitų sunkių patirčių ar traumų metu. Būkime supratingi, kantrūs.

Ir geriausiai su nerimu kovoti tada, kai galime vienas kitam padėti. Menkinant žmogaus kovos su nerimu būdą ko gero nepadės jam pažadinti išmintingo apuoko. Šuns gynyba tik sustiprės, o faktų paieška jo mąstymui patvirtinti – suspartės. Svarbu pripažinti vienas kito jausmus, priimti, kad tai, kas vyksta neramina, tačiau kaip galime situaciją suvaldyti, sau ir kitiems padėti. Kokie fiziniai aktai, kokie psichologiniai įpročiai, kokios naudingesnės mintys šiame procese? Visiškai atsikratyti nerimo nereikia, tačiau sumažinti jo intensyvumo lygį yra naudinga. Žaismingumas ir humoras, ko gero, vienos iš tų pozityvių emocijų, kurios greitai gali mus atpalaiduoti ir duoti bent kiek pailsėti laikinai snaudžiančiam šuniui.

Apgalvoję planą A ir planą B, kur kas lengviau galėsime susitaikyti, priimti. Mes, vakariečiai, sunkiai priimame laisvės suvaržymą, mums atrodo, kad tokio uždarymo mes nepajėgsime atlaikyti, kad tokia situacija, regis, tęsis visą gyvenimą. Kinų gyventojai, greičiau ir nuolankiau priėmę faktą, jau sugebėjo suvaldyti padėtį. Kaip liudija bėgančių į kitas šalies dalis italų pavyzdys, mums sunkiau tai priimti. Ir tie, kurie priims situaciją, įžvelgs vilties sidabro liniją tamsiame debesyje, laimės daugiau – pirmiausia sutaupydami energijos imuninei sistemai stiprinti ar atstatyti.

Bėda ta, kad mes, kasdienybės sprinteriai, negalime lengvai sustoti. Dirbu su daug žmonių, kurie sako, kad juos ramybės būsena gąsdina labiau nei nuolatinis darbas. Pirmosios jų atostogų dienos – tikras košmaras, jie tarsi liūtai blaškosi įkalinti narvuose. Tai vyksta tada, kai mūsų nervas klajoklis („atsipalaiduok, virškink ir atstatyk imuninę sistemą“), atsakingas už mūsų gebėjimą atsipalaiduoti, nefunkcionuoja kaip turėtų. Todėl jei pirmomis atostogų (ar šiuo laiku – karantino) dienomis jaučiatės sudirgę ir nerimastingi, tai pereinamasis laikotarpis, kurį tiesiog reikia išbūti. O ateityje pagalvoti, kaip suplanuoti savo darbinę dieną ar savaitę, kad atostogos netaptų laikinu rojumi su pragaro vartais.

Kaip duoti ramybę savo migdoliniam kūnui? Tyrimai sako, galime kurti pozityvias emocijas, kurios padėtų kūnui sugrįžti į pusiausvyrą ir naikinti kūno parengties užsilikusias pasekmes – streso hormonų veiklą ir nemalonius nerimo pojūčius. Štai keletas pavyzdžių, kuriuos atsipalaidavimui rekomenduodavome dirbdami su greitosios pagalbos ar policijos personalu.

  1. Vanduo – visomis jo formomis ☺ Nuo upės ar ežero, dušo ar vonios, trepsėjimo balose (taip, ir suaugusiems) ar lietaus, iki rankų plovimo po čiaupu.
  2. Žvakės liepsna: aš ją degu ne tik tada, kai man reikia hygge ir romantikos, o ir tam, kad mano sarginis šuo be mano žinios ramintųsi.
  3. Tempimo pratimai ar judėjimas – žadina iš psichologinio paralyžiaus būsenos
  4. Poezija – skaityti ar rašyti pačiam: metaforos leidžia žvelgti į reiškinius iš perspektyvos ir nebesame sandariai įsupti nerimo jausmo
  5. Spalvinti, piešti – terapinio meno grupėse, kurias vedu, stebiu reiškinį ne vienerius metus – žmonės dažnai ateina įsitempę, kupini rūpesčių ar neigiamų minčių, o grupę palieka – kaip patys pastebi – atsipalaidavę. Piešti ne dėl rezultato, o dėl proceso. Eksperimentuokite, pieškite ant netikėtų paviršių, kaip jacksonai polockai taškykit lapą dažais (ne, čia ne pradinukams sakau). Stebėkite meno kūrinius, atraskite juose savęs! Tiek galimybių šiais laikais ‚lankyti‘ net ir virtualias parodas.
  6. Rašyti – rašymo procesas, ypač jei kviečiame į reiškinius žvelgti per prasmės prizmę, gali padėti atsitraukti nuo nerimo. Dr. J. Pannebakerio tyrimai rodo, net 20 min., tris dienas iš eilės reflektyviai rašant apie savo patirtis – puikūs rezultatai psichologiniam gerbūviui. O galbūt tiesiog parašykite padėkos laišką žmogui, kuris kada jus yra įkvėpęs ☺
  7. Muzika – visomis jos formomis ☺ Niūniuoti (!), dainuoti, klausyti. Padeda mūsų nervui klajokliui reguliuoti atsipalaidavimo procesus.
  8. Meditacija, relaksacija, malda. Nelaukite įkvėpimo – tebūnie tai tampa ‚psichologinių dantų‘ higienos įpročiu.
  9. Žaluma, tinka (netgi labai) augalai ant rašomojo stalo. Jei turite gamtos aplink, jūs psichologinio gerbūvio karaliai. Bet kaip vienuose kursuose žmogus sau pasakė, „pasirodo, reikia iki to miško nueiti“. Miško maudynės ypač tinka – eikite pasivaikščioti į gamtą pajunkdami visus 5 pojūčius, ne tik klausą ar regą. Liesti (o ypač apkabinti) medžių kamienus yra labai gerai – apie tai kalba ir japonų mokslininkų tyrimai.
  10. Atpalaiduojantys kvapai irgi labai tinka
  11. Stebėti debesis ar žvaigždes bent dvi minutes. Kartas nuo karto kviečiu save mažam iššūkiui – savaitei vakarais išeiti į lauką ir žvelgti į naktinį dangų. Dviejų minučių užtenka sugrąžinti save iš dienos maratono į gyvenimą žvelgiant iš perspektyvos. Reguliarumas – svarbu ☺
  12. Šokti. Nuo Preslio, Štrauso iki regio. Viskas tinka ☺
  13. Atpalaiduokite kojas užkėlę ant sienų – tie, kurie apsiima ši mažą iššūkį, sako, kad labai tinka ir patinka. Kadaise kelionėje sukeltos ant medžio kamienų kojos – saldus patyrimas.
  14. Tyla – dvi minutės. Net tiek užtenka nurimti kūnui. O jei dar gilaus kvėpavimo pratimai – pati pigiausia prabanga pasaulyje ☺
  15. Glostyti šunį ar katę – psichologinė nauda abipusė
  16. Darykite nedidelius gerus (ir netikėtus) darbus kitiems! Jūsų ilgalaikei laimės būsenai, ir vėlgi tyrimai sako, didelė investicija.
  17. Darykite tai, kad jums tinka ir patinka, ką primiršote ir dabar puikus metas vėl tai atgaminti.

Ir t.t. ir t.t…

Smalsu, o kas tinka jums?

Evelina Savickaitė-Kazlauskė | menopsichoterapija.lt
Psichologė– meno psichoterapeutė, el. p.: evelina@menopsichoterapija.lt

Šaltinis: Psichika.eu

Parašykite komentarą