Politika

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (trečia dalis)

Tęsiama serija apie referendumus Lietuvoje. Šį kartą analizuojamas referendumo dėl Visagino AE atvejis 2008 metais.

Ankstesnes dalis galite perskaityti čia:

Pirma dalis

Antra dalis

Konsultacinio referendumo dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje (2012 m) tyrimas

2012 metų spalio referendumo priešistorė siekia 2012 metų balandžio 11 dieną įregistruotos referendumo iniciatyvinės grupės dėl „Draudimo projektuoti, statyti ir eksploatuoti branduolines (atomines) elektrines Lietuvos Respublikos teritorijoje “. Referendumo iniciatyvinę grupę sudarė 19 žmonių, o koordinatoriumi paskirtas Tomas Tomilinas (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija).

Tačiau lygiagrečiai idėja dėl referendumo stūmėsi ir Seime. 2012 metų balandžio 10 dieną Seimas po pateikimo pritarė Krikščionių partijos frakcijos seniūno Vidmanto Žiemelio pateiktam 38 Seimo narių parašais paremtam nutarimo „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “ projektui (15min, 2012).

Už projektą po pateikimo balsavo 66, prieš buvo 26, susilaikė 21 Seimo narys. Vis tik, kai kurie parlamentarai referendumo iniciatyvą vertino kritiškai. Pavyzdžiui, Liberalų ir centro sąjungos pirmininko Algio Čapliko teigimu, siekiant, kad valdžia atsižvelgtų į visuomenės nuomonę, būtina skelbti ne konsultacinio (patariamojo) pobūdžio referendumą, kaip būtų daroma dabar, o privalomąjį. Čaplikas teigė: 

„Referendumo iniciatorių veiksmus galima vertinti kaip gryną populizmą, nes, net ir sužinojus Lietuvos gyventojų nuomonę dėl elektrinės statybų, į ją nebus privaloma atsižvelgti“ (balsas.lt, ELTA, 2012).


Už Seimo nutarimą „Dėl referendumo paskelbimo dėl atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje “(projektas Nr. XIP-4259(2) (3) balsavo 62 Seimo nariai, prieš – 39, susilaikė 18 parlamentarų. Neeiliniame sesijos posėdyje priimtu nutarimu nuspręsta referendumą vykdyti 2012 metų spalio 14 d. kartu su Seimo rinkimais. Referendumui teikiamas toks šio klausimo sprendimo tekstas: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje.“ (Rudaitis, 2012). Numatyta referendumo data – 2012 metų spalio 14 diena, t. y. referendumo klausimas sujungtas su Seimo rinkimais.

Tuo tarpu, jau kitą dieną (2012 metų liepos 17 dieną) į VRK pristatomi T. Tomilino vadovaujamos referendumo iniciatyvinės grupės surinkti parašai. Jų neužteko, jog būtų inicijuotas referendumas – buvo surinkta tik 109 933 parašai (BNS, ELTA ir lrytas.lt, 2012), tačiau, dieną prieš, Seimas nusprendė skelbti referendumą dėl atominės elektrinės. Tiesa, ne privalomąjį, kaip kad būtų buvę, jeigu iniciatyvinė grupė būtų surinkusi 300 000 galiojančių parašų, bet konsultacinį (patariamąjį).

Verta pažymėti, jog kaip ir bet kuriame didesnio masto politiniame įvykyje, gan aiškiai išryškėjo konkrečios suinteresuotos šalys. Štai tuometinis Seimo narys, TS – LKD frakcijos atstovas Vitas Matuzas teigė, jog 

„konservatoriai ragina Seimo narius nerizikuoti Lietuvos energetinės nepriklausomybės ateitimi, nesikratyti jiems rinkėjų pasitikėjimu suteiktos atsakomybės ir išlaikant savo paties ankstesniais sprendimais parodytą nuoseklumą nepritarti referendumui dėl VAE [Visagino atominės elektrinės][…] referendumo idėjos Seimo kadencijos pačioje pabaigoje griebėsi naujos, neturinčios rinkėjų pasitikėjimo ir kitų idėjų ar programinių pasiūlymų politinės grupuotės […].“ (TS-LKD Prezidiumas, 2012).

Net Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė tuo metu atkreipė dėmesį į neutralios informacijos, o ne agitacinės propagandos trūkumą. 

„Aš pirmiausia norėčiau agituoti Vyriausybę pagaliau paaiškinti žmonėms, duoti pilną informaciją apie projektą, įdėti į visus valdžios tinklalapius […] atsakymus į visus neaiškius klausimus. Ir tiktai kai žmonės žinos viską, turės patys priimti sprendimą “, – žurnalistams sakė D. Grybauskaitė, paklausta, kaip agituotų balsuoti būsimame referendume (alfa.lt, 2012).

Tiesa, minėtina tai, jog Kubilius nesutiko su Grybauskaitės pastebėjimais: 

„Mes pasiruošę dar ir dar kartą išnaudoti visas galimybes pateikti tiek informacijos, kiek yra apie šį projektą […]. Informacijos tikrai kaip apie nei vieną projektą yra pateikta labai daug ir Seimui, ir ministerijų interneto puslapiuose, bet tikrai išnaudosime visas galimybes, kad būtų pateikta dar daugiau įvairiais būdais reikalingos informacijos ir aš tikrai tikiu, kad tie, kurie pasisako už branduolinę energetiką, taip pat ir Seimo partijos, taip pat ir socialdemokratai – jie iš tiesų elgsis nuosekliai “, – teigė A. Kubilius (alfa.lt, 2012).

Tuo tarpu tuometinės opozicinės partijos, nors ir inicijavo patariamojo (konsultacinio) referendumo projektą Seime, tačiau partijų vadovai tvirtina, jog jų partijos pasisako už tai, kad Lietuva būtų branduolinės energetikos šalimi, tačiau į klausimą, kaip ragins rinkėjus balsuoti per referendumą, tvirtina dar negalintys atsakyti (BNS, 2012). Dauguma jų motyvavo, jog esą per mažai informacijos, pats projektas kiek skubotas ir panašiai. Teigė, kad žmonės turi gauti pakankamai žinių, idant galėtų savarankiškai apsispręsti dėl statybos tikslingumo. Verta pažymėti, jog dauguma jų 2008 metais pasisakė už Ignalinos AE išsaugojimą bei socialdemokratai, ypač Birutė Vėsaitė, buvo aktyvūs proteguotojai LeoLT projekto bei tuo metu agitavo kuo greičiau statyti naują atominę elektrinę.

Todėl akivaizdūs atominės elektrinės (po to ir teigiamo rezultato referendume šalininkai, kai paaiškėjo, jog nepavyks jo išvengti) buvo Tėvynės Sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai ir Liberalų Sąjūdis, t.y jėgos, kurios tuo metu buvo valdantieji. Opozicija prasidėjo nuo Lietuvos žaliųjų Sąjūdžio, kiek vėliau prisidėjusios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos. Prie opozicijos dalinai priskirtini ir Lietuvos socialdemokratų partija, Tvarka ir Teisingumas bei Darbo partija, kurios VAE projektą įvardindavo kaip „konservatorių“.

Referendumo agitacijos metu TS – LKD koncentravosi į pačio referendumo neaktualumą, absurdiškumą, na o vėliau į tai, jog jis apsimokės, nes sumažins elektros energijos kainas bei padės įgyti energetinę nepriklausomybę nuo Rytų šalių. Atsiskyrimas nuo elektros energijos bei jos įsigyjimo iš Rusijos visą kampanijos laikotarpį buvo TS-LKD vienas šis svarbiausių akcentų. Kaip teigė tuometinis konservatorių Seimo narys Rokas Žilinskas, 

„Sustabdžiusi Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva pati nepasigamina nė trečdalio jai reikalingos elektros energijos. Likusią dalį – būna dienų, kad iki 95 proc. – importuoja, daugiausia iš Rusijos. O tai, ką pasigamina pati, pasigamina iš rusiškų dujų, už kurias dar ir moka bene daugiausiai Europoje, nes neturi kito pasirinkimo. 
Šitaip didžioji dalis vidutinės lietuvių šeimos pajamų – šalies mastu apie 2 mlrd. litų kasmet – iškeliauja į Rusiją mokesčiais už energiją ir jos išteklius. Ten, Rusijoje, už tuos pinigus statomos naujos elektrinės, kuriamos darbo vietos, mokami atlyginimai, mokesčiai iš atlyginimų atitenka Rusijos, o ne Lietuvos biudžetui.“ (musumarijampole.lt).


Verta atkreipti dėmesį į Vakarų Lietuvos laikraščio „Banga “redaktorės pastabą, jog šis referendumas 

„turi vieną neįprastą ypatybę – pirmą kartą per pastaruosius 22 nepriklausomybės metus visuotiniam balsavimui teikiamas klausimas, į kurį jo iniciatoriai pageidautų neigiamo atsakymo. Juk referendume reikės atsakyti, ar „pritariu, kad būtų statoma nauja atominė elektrinė “. Iniciatoriai pasisako prieš, vadinasi, ragins žmones atsakyti „ne ““ (Butkuvienė, 2012).


Pažymėtina, jog „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų  gyventojų apklausa rodė nepalankias tendencijas atominės elektrinės šalininkams. Beje, apklausa buvo neįtikėtinai tiksli:

2 lentelė. Ketinimai referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų

Kaip planuojate balsuoti referendume dėl naujos atominės elektrinės statybų?(proc.)
Balsuosiu prieš naujos atominės elektrinės statybas47,6
Balsuosiu už naujos atominės elektrinės statybas19,2
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į priešininkų pusę16,8
Dar nesu apsisprendęs, bet linkstu į šalininkų pusę13,2
Nežinau / nesakysiu3,2

Šaltinis: ekonaujienos.lt, “Veido” užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2012 m. liepos 16-17 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa.


Šios apklausos rezultatai labai siejasi su tuo pačiu laiku paskelbtu partijų populiarumo reitingu. Pirmąsias tris vietas užėmė būtent opozicijos atstovai (LSDP, TT, DP), kurie lenkė TS – LKD ir LRLS, t. y. tas politines jėgas, kurios palaikė atominės elektrinės projektą (veidas.lt, 2012). Žvelgiant į abu tyrimus, galima daryti prielaidą, jog visuomenėje branduolinės energetikos projektas buvo vertinamas skeptiškai, todėl oponuojantys jam galimai kėlė savo politinius reitingus. Tačiau, įmanomas ir toks atvejis, jog atominės elektrinės idėja buvo nepopuliari, nes ją vykdė ir su ja sietinos buvo būtent tos jėgos, kurių populiarumas buvo kritęs Lietuvos visuomenėje.

Lietuvoje agitacinę veiklą prieš VAE vykdė net ir tarptautinė organizacija „Greenpeace“. Prieš pat rinkimus-referendumą jie atvykę į Vilnių surengė spaudos konferenciją ir tikino, jog tikslingiau būtų pereiti prie „žaliosios“ energetikos ir atsispirti atominės energetikos lobizmui. Jų teigimu, branduolinės avarijos yra per daug pavojingos bei neišvengiamos. Aktyvistai minėjo Černobylio ir Fukušimos atvejus ir kalbėjo apie Vakarų visuomenių reakciją į šias nelaimes (ekonaujienos.lt).

Tuo tarpu tuometinis ministras pirmininkas Audrius Kubilius, viename iš savo duotų interviu, tarp skeptikų įžvelgia lobizmą: 

„Ir kiek mes galime pasiduoti kažkokiom propagandom, interesų grupių įvairiems siekiams. Vieniems norisi daugiau vėjo – tiems, kurie investavę į vėjo jėgaines, kitiems gal saulės neblogas biznis. Tai šitoje vietoje turime suvokti, kad referendumas yra dėl mūsų pajėgumo įgyvendinti savarankišką energetinės nepriklausomybės politiką “ (veidas.lt, 2012).

2012 metų spalio 14 dieną, kartu su rinkimais į Seimą įvykusiame konsultaciniame referendume dėl Visagino atominės elektrinės balsavo 52.9% Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę. Apie 65% nepritarė o 35% – pritarė elektrinės statybai. Daugumos piliečių balsais naujos atominės jėgainės projektas buvo atmestas.

Pralaimėjusi rinkimus ir referendumą valdančioji TS – LKD nenorėjo organizuoti jo vykdymo svarstymo, nors pagal Lietuvos Respublikos Seimo statutą tą privalu padaryti per vieną mėnesį. Tuometinė Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigė, kad 

„Šios kadencijos Seimo nariai ar narių grupė gali inicijuoti ar registruoti teisės aktus arba rengti diskusiją dėl šio klausimo, tačiau būtų korektiška, jei galutinį klausimo sprendimą priimtų jau naujos kadencijos Seimas, kuris į pirmąjį plenarinį posėdį turėtų susirinkti lapkričio viduryje“. (ELTA, 2012)

Stebint viešojoje erdvėje iš atominės elektrinės šalininkų stovyklos pasigirstančias kalbas, jog referendumas tik patariamasis, labai piktino prieš atominę elektrinę nusistačiusias grupes: 

„Stebint viešame diskurse pasirodžiusias referendumo interpretacijas iš aukščiausių šalies politikų bei atominiam klanui tarnaujančių ekspertų, norisi sau įžnybti ir taip patikrinti – sapnas tai ar tikrovė. Deja, tai ne sapnas. Ignoruoti tautos balsą yra pasiruošusios beveik visos į aukščiausią valdžios olimpą įkopusios partijos. Galima tai vadinti aukščiausia akiplėšiškumo forma ar dar kaip, tačiau iš tiesų tokiai situacijai įvardinti pritrūksta žodžių.“ (gyva.lt, 2012)


Vis tik teiginius apie konsultacinio (patariamojo) referendumo rezultatų neįpareigojimą juos vykdyti paneigė Konstitucinės teisės specialistas, docentas iš Vilniaus universiteto Vaidotas A. Vaičaitis. Jis teigia, jog 

„Mano pozicija dėl referendumo rezultatų galiojimo remiasi Konstitucija, kurioje nurodyta, jog suverenitetas, tai yra aukščiausioji valdžia, priklauso tautai ir šį suverenitetą tauta gali įgyvendinti tiesiogiai, pavyzdžiui, referendumo keliu ar per savo atstovus Seime. Tokia Konstitucijos pozicija suponuoja vieną mintį, jog referendumo rezultatai yra tiesioginės demokratijos pasireiškimo forma, kuri yra privaloma visoms valdžios institucijoms, įskaitant Seimą, Prezidentą ir Vyriausybę“ (Gintalaitė, 2013).

Ponas Vaičaitis tvirtina, jog mąstymas, kad konsultacinis referendumas yra neįpareigojantis, neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos.
Tačiau kiek kitokia pozicija buvo pareikšta iš Dr. Tomo Chochrin, MRU lektoriaus. Jis teigė, jog patariamojo referendumo likimas teisiškai permetamas Seimui o tos institucijos statute nenumatyta kaip elgtis su tokiu referendumu. Gaunasi teisinis „vakuumas“ (Chochrin, 2012, Jurisprudencija).

Nors dar iki 2013 metų buvo bandoma inicijuoti naujas derybas su „Hitachi“, tačiau galutinis rezultatas buvo nulinis – nauja atominė elektrinė Lietuvoje nebuvo pradėta statyti.

Daugelio ekspertų vertinimu 2012 metų referendumas tebuvo 2008 metų apklausos dėl Ignalinos atominės elektrinės tąsa (Jurgelionytė, 2015, p. 142). Jie labai panašūs, nors rezultatai gauti skirtingi. Referendumas dėl Ignalinos AE buvo laimėtas surinkus daugiau nei 90% palaikiusių, jog elektrinė ir toliau veiktų, tačiau pritrūko aktyvumo (neatėjo balsuoti daugiau kaip 50% balso teisę turinčių žmonių), todėl rezultatas – neįvykęs referendumas. Tuo tarpu referendumas dėl Visagino atominės elektrinės pavyko.

Tų referendumų panašumas – jog abu buvo sujungti su Seimo rinkimais bei buvo panaudojami rinkiminių agitacijų metu, naudojami kaip politinės mobilizacijos įrankiai (Schiller, 2013, p. 214).

Galima teigti, jog referendumo šalininkai (grupės, siekusios, jog VAE neatsirastų) politiškai iš to laimėjo. Darbo partija, Lietuvos socialdemokratų partija bei partija Tvarka ir Teisingumas iš opozicinių tapo valdančiomis, o po ketverių metų Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš savivaldybių lygio politinio judėjimo tapo valdančiąja politine partija Lietuvoje.

Bus daugiau…

Autorius: Marius Jonaitis

Parašykite komentarą