Politika

Referendumas kaip tiesioginės demokratijos instrumentas: kritinis požiūris (antra dalis)

Pradedu straipsnių ciklą apie referendumus Lietuvoje. Šie straipsniai paremti mano Viešosios politikos studijų bakalauriniu darbu, tik jis pateiktas populiaria forma, be jokių priedų ir stipriai sumažinus teorinę dalį, kuri būtų per daug sausa ir nelabai aktuali.

Darbe bus apžvelgta referendumų Lietuvoje istorija bei trys atvejai. Gero skaitymo.

Apačioje antra dalis. Pirmoji dalis yra čia.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo aiškinimai, susiję su referendumo klausimu

Šiame darbe būtina paminėti du Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus dėl referendumų. Pirmasis vyko dar 1994 metų birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ kontekste. Šį Konstitucinio teismo išaiškinimą provokavo tuometinis Lietuvos politinis kontekstas, kada į Tėvynės Sąjungos partiją besiformuojančios dešinės ideologijos interesų grupės būtent per referendumus oponavo tuometinei valdančiai Lietuvos demokratinei darbo partijai (LDDP).

Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovams kreipiantis į Konstitucinį teismą su klausimu ar galima referendumų keliu spręsti ekonominius klausimus (Tėvynės sąjunga organizavo referendumą, pavadinimu „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“), Konstitucinis teismas į šį paklausimą atsakė, jog 

„1 punkto norma, kad „įstatymų nuostatos ekonominiais klausimais gali būti priimamos referendumu tik atlikus ekonominę ekspertizę dėl būsimų pasekmių“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4, 9 ir 33 straipsniams;“

Tuo pačiu buvo atmestos visos pretenzijos dėl referendumu keičiamų įstatymų ar Konstitucijos punktų, kurie gali neatitikti Konstitucijos: 

„12 punkto, kuriuo Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildytas antrąja dalimi, nuostata „pirmiausia turi būti nagrinėjamas Konstitucijos keitimo klausimas“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 4 ir 9 straipsniams;“ 

Iš esmės, Konstitucinis teismas pripažino visas teises piliečių iniciatyvinėms grupėms referendumais keisti tiek įstatymus tiek ir Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Visiškai kitokią poziciją Konstitucinis teismas išreiškė 2014 liepos 11 dieną. Susirinkimas vyko po neseniai pasibaigusio „Žemės referendumo“. Jų nutarimas teigia, kad Vyriausioji rinkimų komisija, spręsdama ar leisti inciatyvinei grupei inicijuoti referendumą ir drausdama tą daryti motyvuodama, jog piliečių iniciatyva gali kirstis su Konstitucija, yra teisi (precedentas dėl „lito referendumo“, kuris buvo neleidžiamas inicijuoti dar VRK registracijos stadijoje). Nors 1994 metais Konstitucinis teismas aiškino priešingai.

Tačiau Konstitucinis teismas atmetė Seimo pretenziją dėl galimybės neskelbti referendumo, jeigu jis neatitinka Konstitucijos. Pagal Konstitucinį teismą, Seimas gali spręsti tik dėl paskelbimo datos, vadovaudamasis referendumo įstatymu. Jeigu Seimo komisija nusprendžia, jog referendumu siūlomi įstatymų ar Konstitucijos pakeitimai neatitinka Konstitucijos (kaip vientiso dokumento), tai jis gali apie tai informuoti visuomenę, tačiau tai nėra priežastis užkardyti referendumo vyksmą.

Tiesa, būtina pažymėti, jog su laiku referendumų teisinis reglamentavimas keičiasi. Keičiamos ne tik sąlygos (pavyzdžiui, laikas, per kurį reikia surinkti 300 tūkstančių rinkėjų parašų), bet ir referendumų taisyklės (pavyzdžiui, Konstitucinis teismas užginčijo seniau galiojusią paties Konstitucinio teismo pateiktą išaiškinimą, jog referendumas gali prieštarauti Konstitucijai ir įpareigojo Seimą stabdyti tokius referendumus).

Šiame tyrime analizuojami trys referendumai

1. Referendumas dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2003 m. Šis referendumas pasirinktas todėl, jog tai buvo praktiškai visų valdančiųjų vienbalsiai palaikomas projektas. Tačiau, būtina paminėti tai, jog nepaisant valdančiųjų palaikymo, kad šis referendumas įvyktų, reikėjo precedento – dviejų balsavimo dienų – ko kituose Lietuvos Respublikos referendumuose nebuvo. Galima teigti, jog agitacijos metu susidūrė stiprios interesų grupės ir visuomenė, kuri dar nenorėjo arba nejautė poreikio prisijungti prie Europos sąjungos, tačiau visuomenė, veikiama įvairių manipuliavimo priemonių, pasidavė spaudimui.

2. Konsultacinis (patariamasis) referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos Respublikoje  2012 metais. Šis referendumas svarbus dėl kiek skirtingo Lietuvos valdančiųjų partijų įsivaizdavimo dėl šio projekto tikslingumo (tuometinė valdančioji koalicija buvo už naujos atominės elektrinės statybą Lietuvoje, o opozicija – labiau prieš), gan intensyvios bei abipusės propagandinės kovos Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir neprognozuoto Lietuvos piliečių pasirinkimo. Didžioji dalis balsavimo teisę turinčių piliečių atmetė Visagino atominės elektrinės projektą, tad ta iniciatyva nutrūko. Nors tuometiniai valdantieji, po rinkimų tapę opozicija, kvestionavo žmonių sprendimą vien dėl referendumo patariamojo statuso (BNS, 2003).

3. Privalomasis referendumas dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 9, 47 ir 147 straipsnių pakeitimo. Šis referendumas pasirinktas todėl, kad analogiško referendumo dar nebuvo Lietuvos Respublikos istorijoje. Visas procesas buvo organizuotas pačios visuomenės, o ne valdančiųjų, neskaitant kelių neparlamentinių partijų įsijungimo. Šis referendumas valdančiosios klasės buvo sutiktas labai nepalankiai ir vertintinas kaip antisistemiškas ir net antikonstituciškas. Jo formuluotės (jų buvo keturios) keitė nuosavybės santykius bei tiesioginės demokratijos galią. Atvejis labai įdomus kaip politinės kovos tarp piliečių ir valdančiųjų politikų pavyzdys. Be to, kaip dviejų – skirtingų Lietuvos piliečių grupių susidūrimas (terminas „Dvi Lietuvos“) (Ramonaitė, 2007, p. 169).

Referendumo kelti klausimai:
a) Sumažinti referendumui reikalingo inicijuoti parašų kiekį nuo 300 000 iki 100 000 balsavimo teisę turinčių piliečių parašų;b) Referendumu priimtus sprendimus keisti tik kitu referendumu;c)„Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės ir bendruomeninės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.Valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai sprendžiami tik referendumu.Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.“ (Vyriausioji rinkimų komisija. Lietuvos Respublikos 2014 m. birželio 24 d. Privalomojo referendumo biuletenis)

Šiame straipsnyje bus apžvelgtas stojimo į Europos sąjungą (ES) referendumas.

Referendumo dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje (2003 m. gegužės 10-11 d.) tyrimas

1995 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė įteikė oficialų prašymą priimti į Europos Sąjungą. 1997 m. liepos mėn. paskelbtoje Europos Komisijos nuomonėje pateikiama išvada, kurioje rekomenduojama nedelsiant pradėti stojimo derybas su penkiomis asocijuotomis Vidurio ir Rytų Europos (VRE) valstybėmis: Čekija, Estija, Vengrija, Lenkija ir Slovėnija.

Stojimo derybos buvo oficialiai baigtos 2002 m. gruodžio 12-13 d. Kopenhagoje vykusiame Europos Vadovų Tarybos susitikime.
2003 m. balandžio 16 d., Atėnuose, Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas ir Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. (Atkreipti dėmesį, jog tai buvo padaryta dar net neįvykus referendumui).

Sprendimas rengti referendumą dėl narystės Europos Sąjungoje buvo priimtas Seime, net 105 Seimo nariams tampant šios iniciatyvos iniciatoriais (Lietuvos Respublikos Vyriausioji rinkimų komisija). Kadangi visos didesnės partijos priėjo prie bendro sutarimo dėl stojimo į Europos Sąjungą būtinybės, tad ir visas referendumo organizavimo procesas buvo sklandus bei nekėlė jokios konfliktinės situacijos. Beveik nevyko jokia vieša politinė diskusija dėl šio prisijungimo teisėtumo ir reikalingumo.

Tačiau, vis tik, buvo pasirinktas nestandartinis variantas ir dėl referendumo buvo nutarta leisti balsuoti ne vieną dieną, kaip įprasta, bet net dvi dienas (gegužės 10 ir 11 dienomis). Taip pat būtina pažymėti ir tai, jog „nuspręsta pailginti balsavimo referendume laiką nuo 6 iki 22 valandos. Prieš tai vykusiuose prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimuose balsavimas truko nuo 7 iki 20 valandos“ (Mažylis, 2004, p. 156). Už tokias pataisas Seimas nubalsavo teigiamai: 73 parlamentarai už, 3 – prieš ir 2 susilaikė.

Nors balsavimas laimėtas be didesnių komplikacijų ir diskusijų, tačiau pasitaikė ir kritiškų replikų. „Pati blogiausia reklama narystei ES būtų, jeigu tauta šį sprendimą suprastų kaip valdžios paniką. Eksperimentai yra labai rizikingi darant lemiamus sprendimus“, – teigė Liberalų frakcijos narys Jonas Čekuolis (BNS). Tuometinis Jaunosios Lietuvos naujųjų tautininkų ir politinių kalinių lyderis Stanislovas Buškevičius bandė oponuoti referendumo idėjai teigdamas, kad „Lietuvos prezidentas taps „prezidentėliu“, Seimas – tik savivaldybėle, kuriai bus leista spręsti Neries ekologijos problemas“ (BNS). Tuo tarpu jam replikavo tuometinis Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos narys Andrius Kubilius: „Nebūdami ES mes ir Neries ekologinių problemų neišspręsime, nes neturėsime pinigų“ (BNS).

Kaip buvo galima numatyti, vienos dienos tikrai nebūtų užtekę, jog referendumas būtų paskelbtas sėkmingai įvykusiu. Piliečiai ėjo balsuoti labai vangiai. Po pirmos dienos balsavimo (gegužės 10) rezultatas buvo toli nuo reikalingo – 23.01%, nors balavimas vyko iki 22:00 (įprastai vyksta iki 20:00). Ir tik kitos dienos (gegužės 11) popietę, 18:00 valandą, buvo pasiektas reikiamas 50% +1 aktyvumas, jog referendumas būtų legitimus. Iš viso balsavime dalyvavo 63,37 % balsavimo teisę turinčių piliečių, o už stojimą į Europos Sąjungą balsavo 91.07 % atėjusių balsuoti žmonių (Vyriausioji rinkimų komisija).

Stojimo procesas gavo reikiamą piliečių palaikymą, tad stojimas buvo įteisintas ir Lietuva, oficialiai, 2004 metų gegužės pirmąją dieną tapo Europos sąjungos nare.

Algis Avižienis

Nors referendumas dėl Lietuvos narystės Europos sąjungoje vyko sklandžiai bei nesunkiai pasiekė savo keltą tikslą, tačiau pasitaikė ir kontraversiškų atvejų bei kritikos dėl nelygių agitavimo sąlygų. Kaip šiam tyrimui organizuotame interviu teigė buvęs JAV diplomatas Algis Avižienis, referendumo dėl narystės Europos sąjungos metu veikęs nepritariančiųjų stojimui pusėje:

„Lygios konkurencijos tarp ES šalininkų ir oponentų nebuvo. […] Mes kreipėmės asmeniškai į Seimo pirmininką Juršėną su prašymu skirti valstybės finansavimą ir mūsų propagandai. Juršėnas geranoriškai sutiko su mūsų argumentais ir žadėjo surasti paramą, bet absoliučiai nieko nedarė, kad finansiniai ištekliai būtų skirti ir oponentams. […] Tuometinis Seimo narys Karbauskis asmeniniame pokalbyje su mūsų Judėjimu išreiškė paramą ir pritarimą mums, bet atsisakė imtis kokių nors konkrečių žingsnių […]. Mūsų žiniomis valstybė skyrė 6 milijonus litų „informuoti“ visuomenę apie ES narystės privalumus. Mes surinkom 200 litų asmeninių lėšų autobusiuko nuomai […].“

Profesorius Almantas Samalavičius, 2004 metų kovo 29 dieną publikuotame savo tekste rašė, jog 

„Karštligiška reklaminė kampanija už stojimą į Europos Sąjungą, kurią inspiravo ir palaikė valdžios sluoksniai ir masinės informacijos priemonės praėjusiais metais, likus keletui mėnesių iki referendumo dėl stojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo įgavę akivaizdžius masinės isterijos bruožus. Tokios isterijos, kokios Lietuvoje nebuvo senokai.“ Autorius ironizavo apie tuo metu vyraujantį rinkiminį agitacinį metodą: „Panašiu idiotizmo blykstelėjo ir kitas šiai tematikai skirtas TV klipas, vaizduojantis užsieniečių minias, nusiedriekusias mistiniame Europos mieste prie lietuviškos kulinarijos pasididžiavimo: cepelinų (garsėjančių kaip labai riebus, kaloringas ir sunkiai virškinamas patiekalas) kioskelio…“ (Samalavičius, 2018).

Diskutuotinas buvo ir Lietuvos Romos katalikų bažnyčios vaidmuo agitaciniame laikotarpyje. 2003 metų kovo mėnesį Vilkaviškio, Kauno ir Šiaulių miestuose vyko Lietuvos Romos katalikų bažnyčios atstovų susitikimai su vyriausiuoju euroderybininku Petru Auštrevičiumi.
Po to surengtoje spaudos konferencijoje gausiai susirinkusiems žurnalistams Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius (2014) sakė, jog arkivyskupijos dvasininkai neabejoja narystės ES būtinumu, „tačiau daugeliui kyla įvairių klausimų, todėl ir buvo surengtas šis susitikimas”. Arkivyskupas taip pat pabrėžė, kad, „nors Bažnyčia ir mato kai kurių tobulintinų Sąjungos aspektų, tačiau nemato geresnės alternatyvos Lietuvos žmonių bei valstybės labui” (Tamkevičius, 2014). Pasak arkivyskupo S. Tamkevičiaus (2014), „kunigai negaus specialaus nurodymo agituoti už ES iš sakyklų, tačiau jų argumentuota nuomonė bendraujant su žmonėmis bus labai svarbi”. Įvertindamas šį susitikimą arkivyskupas žurnalistams teigė, kad tai esąs puikus Bažnyčios ir valstybės geranoriško dialogo visuomenės gerovės labui pavyzdys.

P. Auštrevičius tikino, jog labai svarbu, kad patys dvasininkai gerai suprastų visus narystės ES privalumus, „nes, turėdami didelį autoritetą bendruomenėse, jie galės įtikinamai atsakyti į parapijiečių klausimus” („Bažnyčios žinios“, 2003). Euroderybininkas neslėpė, kad iš kunigų laukiama paramos tinkamai informuojant žmones apie Europos Sąjungą. „Apie Europos Sąjungą reikia kalbėti paprasta, tam visuomenės sluoksniui suprantama kalba, o kalbėti turi vietos autoritetai”, – sakė jis. „Tad tam tikra prasme stojimas į Europos Sąjungą ar NATO yra antrasis Lietuvos krikštas” („Bažnyčios žinios“, 2003).

Palankus požiūris dėl stojimo į Europos sąjungą, o tuo pačiu ir tuo tikslu rengiamą referendumą, atsispindėjo ir 2003 metų vasarį po tuometinio Vilniaus arkivyskupijos metropolito ir užsienio reikalų ministro susitikimo. “Bažnyčia, be abejo, remia stojimą į Europos Sąjungą. Žengiame į Europą, įsitikinę, kad nėra kito kelio”, – po susitikimo su užsienio reikalų ministru Antanu Valioniu sakė kardinolas A.J. Bačkis („XXI amžius“, 2003).
Verta atkreipti dėmesį į niekur neakcentuotą atvejį, kad VRK su LR Seimu peržengia savo įgaliojimų ribą:„manoma, jog nuo nepriklausomybės atkūrimo į užsienį gyventi ir dirbti išvyko 150-200 tūkst.asmenų, kurių dauguma šio fakto nedeklaravo. Seimas praėjusią savaitę priėmėVRK įstatymo pataisą, kuria įpareigojo VRK išbraukti iš rinkėjų sąrašų į užsienį išvykusius asmenis.“ (BNS, KD). Tokia praktika, kai iš rinkėjų sąrašų išbraukiami asmenys, kurie šiuo metu gyvena ir dirba užsienyje, bet dar turi Lietuvos pilietybę, nebuvo taikoma. Tai, galimai, grubus tų piliečių teisių pažeidimas, tačiau žvelgiant iš techninės pusės, taip apsisaugoma nuo galimybės nesurinkti taip reikiamų 50%+1 balsų.

Savo suinteresuotumą referendumu išreiškė ir privatus sektorius, verta paminėti du atvejus.

Pirmasis buvo bendrovės „Omnitel“ organizuotas „Didysis SMS referendumas“. Žmonės turėjo SMS žinute, nuo 2003 metų balandžio 18 dienos ir beveik iki pačios referendumo datos balsuoti ar palaiko Lietuvos stojimą į ES ir taip laimėti įvairius prizus. Tokiu būdu privatus sektorius parėmė referendumo viešinimo akciją. Šią akciją euroderybininkas Petras Auštrevičius vertino taip: 

„Džiugu, kad privačios bendrovės nėra abejingos referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje ir prisideda prie informavimo kampanijomis tokiomis linksmomis akcijomis. Žmonės prieš referendumą galės „pasirepetuoti“ SMS žinute, o kai ateis referendumo savaitgalis, išreikšti savo poziciją. Žaidime galima laimėti kelionę sau ir savo bičiuliui į Briuselį – Europos sostinę, o tikrajame referendume galime laimėti kelionę į Vakarus visai Lietuvai“ (Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos).

Dar labiau kontraversiška privataus verslo iniciatyva dėl referendumo aktyvumo skatinimo buvo VP Market idėja. 

„Sekmadienį per televiziją ir radiją pranešė apie „VP market“ rengiamą pilietiškumo akciją. Buvo teigiama, kad pirkėjai, parodę lipduką „Aš balsavau“, nuo 19 valandos „VP market“ tinklo parduotuvėse už simbolinę vieno cento kainą galės įsigyti pusę litro lietuviško alaus, iki 1,5 litro vaisvandenių, iki 600 gramų skalbimo miltelių bei šokoladuką. Pranešta, kad prekių kiekis ribotas.“ (Koskienė, 2003).

Po tos akcijos sekusios diskusijos vaizdo įrašą galite matyti čia.

Šios akcijos buvo griebtasi tada, kai buvo įvertintas vangus šeštadienio (pirmoji referendumo diena, 2003 metų gegužės 10 diena) balsavimo aktyvumas. „Maxima“ nebūtų įsijungusi, jeigu nebūtų buvusios grėsmės, kad nebus pakankamo aktyvo, o reikėjo, kad aktyvumas būtų“, – sakė sociologas V. Gaidys (Valiuškevičiūtė, 2014).

Tokie veiksmai nebuvo nepastebėti oponuojančios pusės ir buvo bandoma, teisiniu keliu, kvestionuoti VRK sprendimą pripažinti referendumą dėl Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą pavykusiu.

„Skundo autoriai teigė, kad balsavimas ir agitacija referendumo metu skyrėsi nuo balsavimo ir agitacijos ankstesnių rinkimų metu, jog iš valstybės buvo gausiai finansuojama vienašališka agitacinė medžiaga už narystę ES, o balsavusiems išduodamas lipdukas „Aš balsavau“ esą diferencijavo balsavusius ir nebalsavusius.
Jų teigimu, bendrovės „VP Market“ akcijoje, kada lipduką „Aš balsavau“ pateikęs asmuo galėjo už 1 centą nusipirkti alaus, šokolado ar skalbimo miltelių, esą rodo, kad 15-20 proc. balsų buvo „nupirkta“.“ 
(BNS)

Ir nors teismas pripažino pagrįstais pareiškėjų skunde išdėstytus teiginius, jog referendumo metu kai kuriose televizijos laidose išsakytos mintys traktuotinos kaip netiesioginė agitacija balsuoti už narystę ES, tačiau teismas konstatavo, kad tokia agitacija neturėjo lemiamos įtakos referendumo rezultatams. Todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė opozicinių judėjimų – partijos „Jaunoji Lietuva“ ir Naujųjų tautininkų sąjungos – pretenziją.

Šio referendumo inicijavimo, organizavimo bei pačios agitacijos metu buvo juntamos labai nelygios suinteresuotų grupių galimybės. Vienoje pusėje praktiškai visą galią turinti politinė mašina (partijos, ministerijos, įstatymų leidžiamosios institucijos atstovai ir t. t.). Tuo tarpu kitoje pusėje tik maža dalis nesisteminių partijų, tokių kaip „Jaunoji Lietuva“, „Naujųjų tautininkų sąjuga“, „Respublikonai“ bei Tautos Pažangos Partija. Taip pat kelios nepartinės, smulkesnės politinės grupės ir intelektualai. Kaip atsakydamas į šiam bakalauro baigiamajam tyrimui parengtus klausimus teigė Algis Avižienis, buvo galima išskirti šias grupes: 

„Man atrodo, kad daugiausiai dalyvavo individai iš Jaunosios Lietuvos, Tautininkų Sąjungos, Tautos pažangos (Klumbys, Paulauskas) ir kitų patriotinių judėjimų. Įkūrėme visus apjungiančius kalbėtojus prieš ES narystę organizacijoje, kurią nutarėme pavadinti Judėjimu už Nepriklausomą Lietuvą. Šio judėjimo vadas buvo Algis Avižienis. Šios organizacijos neregistravo Teisingumo Ministerija, motyvuojant tuo, kad Lietuva jau tada buvo nepriklausoma, todėl ir nereikėtų tokio judėjimo. Įdomu tai, kad Mindaugas Murza irgi norėjo viešai dalyvauti mūsų judėjime, bet keli jos nariai (ypač A. Endriukaitis buvo kategoriškai prieš) tam prieštaravo. Murza tada geranoriškai sutiko veikti atskirai ir paraleliai nuo mūsų Judėjimo už Nepriklausomą Lietuvą.“

Dar vienos laidos įrašą galite rasti čia.

Už įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo 6 milijonus litų agitacijai (o kur dar administracinis resursas), o prieš įstojimą į Europos sąjungą agitavę asmenys turėjo vos kelių tūkstančių litų agitacijos biudžetą. Beje, kaip baigiamojo tyrimo metu atliekant interviu teigė vienas iš referendumo opozicijos lyderių Algis Avižienis, 

„Reikia taip pat pasakyti, kad net ta menkutė 2 000 litų suma iš Anglijos mus pasiekė tiktai 1-2 savaitės prieš pat balsavimą, tad finansai mūsų vieninteliam bukletui buvo skiriami mūsų pačių lėšų avansu. Medicinos bankas kažkodėl kelis kartus nepriėmė pervedimo dėl neva techninių kliūčių ir parama atėjo labai vėlai. Tad finansavimas tikrai nebuvo lygiavertis. Eurošalininkai turėjo mūsų žiniomis 6 mln. litų, o mes 2 200 litų.“

Akivaizdus suinteresuotumas arba palankumas buvo matomas iš Lietuvos Romos katalikų bažnyčios, žiniasklaidos, įvairių viešų asmenų bei verslo grupių. Jau paminėti šiame darbe Omnitel ir „VP Market“ atvejai, tačiau verta paminėti ir didžiausios Lietuvos vežėjų asociacijos „Linava“ poziciją: 

„Suprasdami rinkos atvėrimo ir naujų galimybių svarbą, kelių transporto sektoriaus darbuotojai negali likti nuošalyje“, – sakė A. Kondrusevičius. „Ypatingai norėtume atkreipti įmonių vadovų dėmesį, kad jie informuotų savo vairuotojus apie galimus balsavimo būdus“ (delfi.lt, 2003).

Stojimo į Europos Sąjungą referendumas buvo praktiškai visos Lietuvoje esančios valdančiosios klasės bendras interesas ir siekis atvesti Lietuvą į Europines struktūras. Todėl referendumas buvo reikalingas tik kaip tą legitimizuojanti visos tautos valia, jos išraiška (Direct Democracy: The international IDEA handbook, 2008, p. 5).

Neigiamas rezultatas buvo politiškai nelaukiamas ir nepriimtinas. Todėl, specialiai ir išskirtinai šiam referendumui, buvo sudarytos kitokios sąlygos negu kada turėjo ankstesni ar vėlesni referendumai. Balsavimas vyko dvi dienas, nors įprastai vyksta vieną. Balsavimo laikas buvo 4 valandomis ilgesnis nei įprasta (6:00 ir 22:00, kai standartiškai būna 8:00 ir 20:00), ir atitinkamos lėšos bei iniciatyvos populiarinimas.

Tuo tarpu, referendumo oponentai turėjo daug sunkesnes sąlygas konkuruoti su oficialiąja linija. Kaip jau minėjo Avižienis interviu metu, jiems praktiškai teko verstis su 2200 litų biudžetu ir santykinai nedideliu eterio laiku visuomeniniuose žiniasklaidos kanaluose. Jų pagrindiniai kontragitacijos akcentai buvo suvereniteto galimas netekimas ir pavojai tautiniam identitetui (Bosas, 2004, p. 225).

Verta pažymėti, jog referendumo opozicija turėjo ir tarptautinį palaikymą. Jiems patarimus dalino ir 2000 litų paramą suteikė Didžiosios Britanijos euroskeptikai. Jų nuomone, lietuvių opozicijai reikėjo ne siūlyti boikotuoti referendumą (kaip darė S. Buškevičius iš partijos „Jaunoji Lietuva “), o eiti balsuoti ir siekti kuo mažesnio skirtumo tarp tarusių TAIP arba NE.

Dar vienas komentaras dėl Buškevičiaus pozicijos. Jo raginimas neiti balsuoti galėjo įtakoti dalį žmonių boikotuoti balsavimą. Tai galėjo prisidėti prie žemo balsavusių piliečių procento. Bet kai VP Market metė paskutinius ES šalininkų rezervus ir pajudino tūkstančius piliečių eiti balsuoti, galutinis ES oponentų procentas liko labai mažas, gal ir pats mažiausias tarp naujai įstojančių į ES valstybių. Tai ta prasme Buškevičiaus pozicija nepadėjo mūsų pusei. Anglų euroskeptikų atstovas, kuris lankėsi pas mus referendumo metu, pasisakė prieš tokią Buškevičiaus poziciją. Svarbiausia padidinti oponentų procentą, ir raginti balsuoti prieš, teigė anglas.“ – interviu teigė lietuvių euroskeptikų lyderis Algis Avižienis.

Daugelio ekspertų teigimu šis referendumas kėlė baimę politiniam elitui, jog nebūtų atmetamas vien tik dėl to, jog jį inicijuoja politikai bei tikisi teigiamo rezultato (Politikos metmenys II: Demokratinės politikos instituto 2003 m. Kovo 27 d. Konferencijos Lietuva referendumo išvakarėse pranešimai, 2003, p. 38). 

Daugiau video stojimo į ES referendumo tema galite rasti čia.

Kitoje dalyje bus rašoma apie referendumą dėl Visagino atominės elektrinės.

Paruošė – Marius Jonaitis

Leave a Reply