Politika

Pralaimėjimą apmąstant: Corbyno Leiboristų partijos rezultatai ir perspektyvos

JOKŪBAS SĄLYGA

Man, kaip ir daugumai save priskiriančių politinei kairei, Jeremy Corbyno Leiboristų partija reprezentavo paskutinę didelę viltį dabartiniame Europos progresyviųjų jėgų išsidėstyme. Nors niekada nebuvau nei partijos, nei susijusios profsąjungos narys, palaikiau Corbyno kaip partijos lyderio kandidatūrą ir diena iš dienos buvau įkvėptas to, ką neabejotinai galima laikyti trumpai egzistavusia socialdemokratine vilties politika (politics of hope).

Ji buvo ypač gaji per 2017-ųjų rinkimų kampaniją. Naktį iš gruodžio 12-osios į 13-ąją Corbyno projektas – bent jau su jo personalija priešakyje – buvo nustumtas į didelių vilčių ir skaudžių kairiųjų politinių projektų pralaimėtojų sąrašą ir archyvuose rikiuosis greta pažįstamų „Syriza“ ir „Podemos“ kronikų. Kol dešiniųjų jėgų blokas – apimantis Donaldą Trumpą ir jo šalininkų būrį, apribotus rizikos fondus, rasistines, mizoginistines ir homofobines jėgas, iškastinio kuro kompanijas, farmacijos milžinus bei žiniasklaidos sunkiasvorius – tęsia puotą, kritinis žvilgsnis į Corbyno projektą ir jo patirtą balsadėžių fiasko[1] yra nūdienos būtinybė. Šiuose paragrafuose, rašomuose sekmadienio vakarą, dalinuosi preliminariomis mintimis, kokios pralaimėjimo interpretacijos gali būti siūlomos retrospektyvoje ir kaip leiboristai atrodys naujoje fazėje po Corbyno.

Boriso Johnsono vedamų konservatorių dauguma Vestminsteryje negali būti tinkamai paaiškinama remiantis vienalytėmis interpretacijomis. Pavyzdžiui, linksniuoti tik priešiškai nusiteikusią žiniasklaidą, tik per daug ambicingą manifestą, kuris nebuvo tinkamai komunikuotas, tik Corbyno asmenybę ar tik „Brexito“ poziciją būtų trumparegiška. Galimybė išvengti vadinamojo konstruktyvaus neaiškumo (constructive ambiguity) taktikos greitai priimti vieną ar kitą poziciją „Brexito“ klausimu (antrasis referendumas, minkštas „Brexitas“ ar net aiškiai partijoje nepopuliarus išstojimas be sutarties), svarstant priešiškai nusiteikusius ir, trumpai tariant, karingus kairiuosius ir dešiniuosius partijos sparnus („Labour First“, „Blue Labour“, „Soft Left“, „Socialist Campaign Group“ ir kitus), buvo beveik neįmanoma. Bet kokios pozicijos priėmimas reprezentavo partijos skilimo perspektyvą.

Yra pagrindo teigti, kad renkantis geriausią iš blogiausių taktikų, kurių viena potencialiai garantavo didžiausius rinkiminius dividendus, buvo būtent pasirinktoji (Corbynui išlaikant neutralią poziciją sekant Haroldo Wilsono pavyzdžiu 1975-ųjų birželio referendumo metu). Bent jau popieriuje ji turėjo potencialo suvienyti tiek pasisakančius už pakartotinį referendumą, tikintis kitokios nei 2016-aisiais jo baigties (kokio masto politinę krizę toks referendumas būtų sukėlęs, jau nebepamatysime), tiek pasisakančius už išstojimą iš Europos Sąjungos. Deja, komunikacijos požiūriu ir Corbyno, kaip lyderio, asmenyje ji nesuveikė. Čia vertėtų pripažinti, jog vis garsiau artikuliuojami pareiškimai, kad tikintis sėkmės Leiboristų partijos „Brexito“ pozicija neturėjo flirtuoti su antrojo referendumo idėja (paradoksalu, kad tai ir buvo pirminė Corbyno pozicija), yra iš esmės teisingi, net jei ir negebantys vienareikšmiškai paaiškinti pralaimėjimo priežasčių. Šiaip ar taip, Leiboristų partija smuko nuomonių apklausose nuo maždaug 40 % į žemiau nei 35 % teritoriją būtent po to, kai antrasis referendumas (kaip idėja bręstantis nuo 2017-ųjų) tapo oficialia partijos pozicija 2019-ųjų sausį. Iš tos statistinės kaimynystės partija taip niekada ir nebeišlipo.

Žvelgiant šiuo požiūriu, vienas faktas, suponuojantis leiboristų pralaimėjimą, yra tas, kad dalis Britanijos darbo klasės nebuvo abejinga parodyti du pirštus tam, kas jos akyse objektyvavosi į isteblišmentą dukart. Pirmąkart didžioji dauguma Šiaurės ir Vidurio Anglijos bei Velso darbo klasės elektorato tai padarė referendumo metu, antrąjį – gruodžio 12-ąją. Pastarąjį kartą šis visuomenės segmentas leiboristus sugretino su isteblišmentu dėl išsižadėjimo sekti tiesioginį demokratinį sprendimą, priimtą 2016-ųjų birželio 23-iąją. Net jei ir klaidinga būtų teigti, jog referendume išstojimą palaikė tik mistinė „neišsilavinusi baltoji darbo klasė“ (archetipinė kai kurių kairiųjų interpretacija, negebanti pastebėti, kad pagrindinis UKIP partijos palaikymo stuburas Britanijos pietuose, neįskaitant Londono, buvo suformuotas iš vidurinės klasės elektorato, besipiktinančio ES direktyvomis), preliminarūs (bet kol kas neišsamūs) tyrimai rodo, kad balsavimo trajektorijos šiuose rinkimuose buvo bene labiausiai klasiškai koreliuotos per pastaruosius dešimtmečius. Kaip byloja „Financial Times“ atlikta rezultatų analizė, konservatoriai pasirodė ypač sėkmingai tose rinkimų apygardose (Basetlo, Šiaurės Dadlis, Bernlis, Redkaras, Didysis Grimsbis, Skantorpas), kuriose registruojamos vienos didžiausių fizinio darbo vietų (tinkamai neišverčiamas blue colour jobs) proporcijų. Šiame kontekste privaloma svarstyti, kokia vertė turėtų būti teikiama pergalėms ir kampanijos strategijoms fokusuojantis į apskritai labiau pasiturinčias apygardas, tarkime, šiaurės rytiniame Kenterberio mieste ar pietvakariniame Londono Patnyje. Jei remtumėmės vidine partijos komunikacija, atrodo, kad Londono ir pietryčių leiboristų susikoncentravimas į rinkėjus primygtinai savo – už antrąjį referendumą ir pasilikimą ES pasisakančiose – apygardose kišo koją visoms koncentruotoms ir jungtinėms partijos pajėgoms išgirsti kolegas ir elektoratą už sostinės ribų. Jei tikėtume tuo, ką sako buvusi Don Valio (Pietų Jorkšyras) parlamentarė Caroline Flint, šešėlinė užsienio reikalų sekretorė Emily Thornberry rado paguodą sakinyje, skirtame partijos kolegai už išstojimą pasisakančioje apygardoje: „Bent jau mano rinkėjai nėra tokie kvaili kaip tavieji.“ Tikėtina ir kaip man žinoma, tokie sentimentai partijos viduje buvo ne vienetiniai. Tad, apipintas pastarąja vidine retorika, nusisukimas nuo istorinio leiboristų elektorato epicentro Vidurio ir Šiaurės Anglijoje gruodžio 13-osios rytą neabejotinai prisidėjo prie konservatorių misijos nudažyti vadinamąją raudonąją sieną mėlynai. Tiems, kurie sutinka, jog šio visuomenės segmento išsaugojimas sudėtine partijos pagrindo dalimi išlieka būtinybė, ateinantys metai (tikėkimės, ne dešimtmečiai) atneš daug svarstymų, kokia programa gali vienyti partiją palaikančiųjų grupes vadinamuosiuose Sports Direct miesteliuose su pakitusios kompozicijos darbo klasės segmentu (tarkime, aptarnavimo ar logistikos sektoriuose) šalies pietuose. Koncentruota socialinio aktyvizmo kampanija Britanijos rytuose turėtų būti šio projekto pagrindinis ramstis.

Tony Blairo partijos sparnas (su Alano Johnsono, Jacko Straw ir Andrew Adoniso post-mortem priešakyje) netruko nė akimirkos prieš pradėdamas viešai artikuliuoti naratyvą, jog pralaimėjimo priežastis yra sukoncentruota Corbyno asmenyje ir jį palaikančioje politinėje „Momentum“ organizacijoje. Be to, kad indikuoja ilgalaikę ir už bet kokią politinę kainą[2] nepalenkiamą opoziciją kairiajam partijos sparnui bei platesnei politikos orientacijai į darbo klasę ir prieš tam tikras kapitalo sekcijas, tokie vertinimai stipriai lenkiasi su objektyviu realybės įvertinimu. Šioje interpretacijoje patogiai užglaistomi bent keturi esminiai vektoriai.

Pirma, nusisukama nuo akivaizdaus Corbyno projekto pasiekimo laimint viešąsias diskusijas diržų veržimosi (austerity), socialinės atskirties, korporacinio godumo ir klimato kaitos srityse. Puikūs šio pasiekimo indikatoriai yra nuomonės tyrimo instituto „YouGov“ apklausos rezultatai, paviešinti šių metų sausį. Jie rodo, kad devynios populiariausios Leiboristų partijos politinės veiklos kryptys (įskaitant dekarbonizacijos programą, aukštesnius pajamų mokesčius daugiausiai uždirbantiems, nemokamą aukštąjį mokslą, nuomos kainų ribas, komunalinių paslaugų sektorių ir geležinkelių nacionalizaciją, kompanijų darbuotojų reprezentaciją jų direktorių valdybose ir demilitarizacijos bei denuklearizacijos kursus) sulaukia milžiniško visuomenės palaikymo tiek Britanijoje, tiek už jos ribų (įskaitant JAV). Todėl net ir pats paviršutiniškiausias žvilgsnis į partijos rinkimų programas negalėtų apgauti net didžiausių ir vulgariausių skeptikų. Lyginti konservatorių manifestą, įkūnytą vienoje Dominico Cummingso žanro klasika tapusioje frazėje „Get Brexit Done“, neskiriantį nė vieno sakinio didžiausiam nūdienos predikamentui – klimato krizei – ir galintį pasigirti nebent tuo, kad ketvirtadalį jo sudaro partijos narių viso puslapio nuotraukos, su leiboristų manifestu, kuris neabejotinai bus istorinis inspiracinis planas ateities kairiesiems projektams, būtų mažų mažiausiai neadekvatu. Vertinant kritiškiau, kertinis klausimas yra tas, kaip šiam manifestui pavyko sukonstruoti naratyvą, galintį komunikuoti paraleles ir holizmą tarp skirtingų politinių projektų, išreikštų jame. Negana to, Britanijos kairė privalės persvarstyti ir kitą realiją: ar ambicingos socialinės programos, gebančios dalinai pritraukti populiarumą tarp plataus elektorato segmento, gali atsverti vadinamąjį dalies darbininkijos common sense apie tai, ką aprėpia populiariosios demokratijos ir antielitizmo sąvokos. Būtinas priminimas, žinoma, bus Antonio Gramsci „Kalėjimo užrašuose“ brėžiama takoskyra tarp to, ką jis vadino common sense (visuomenėje paplitusios, tačiau nekoordinuotos ir netolygiai pasklidusios mąstymo linijos, reprezentuojančios tam tikrą istorinį momentą), ir good sense (jo sugretintas su koordinuotu ir kritiniu mąstymu, išsiskleidžiančiu iš visuomeninio politinio švietimo ir jo radikalumo galimybės).

Antra, reikėtų pažymėti ir tai, kad būtent Corbyno lyderystės laikotarpiu leiboristai tapo didžiausia socialdemokratine partija Europoje. Prieš naujojo lyderio rinkimus po Edo Milibando pasitraukimo partija galėjo pasigirti 190 000 narių skaičiumi (2015-ųjų gegužę), o 2018-ųjų pabaigoje ji jau turėjo daugiau nei 518 600 narių – bemaž triskart daugiau nei torių skaičius Johnsono lyderystės išvakarėse (159 320). Šis narystės šuolis atspindėjo jauną ir aktyvų partijos pagrindą, besivienijantį aplink „Momentum“ organizaciją, kuris tiek 2017-ųjų kampanijos metu, tiek per pastarąsias savaites sugebėjo politizuoti tą visuomenės segmentą (18–35 metų amžiaus kohortoje), kurį dar prieš keletą metų britų komentatoriai nurašė kaip apatišką masę, egzistuojančią už politika besidominčios visuomenės ribų. Patogi nurašymo galimybė pasibaigė 2019-ųjų rinkimų kampanijos laikotarpiu, kai šiek tiek daugiau nei trys milijonai žmonių, jaunesnių nei 35 metų, užsiregistravo balsuoti. Toks skaičius pranoko ankstesnės kampanijos ribą – beveik 900 000. Jei tikėtume viena apklausa, atlikta rinkimų dieną („Lord Ashcroft Polls“), daugiau nei pusė 18–24 metų (57 %) ir 25–34 metų (55 %) rinkėjų balsavo už leiboristus.

Trečia, nepriklausomai nuo vienokios ar kitokios pozicijos, orientuotos į „Brexitą“, komunikacijos klaidas ar privalumus, lyderio ir aplinkos personalijas, kampanijos pliusus ir minusus, jos prioritetus, skirtus vieniems ar kitiems regionams, absoliutus solidarumas priskirtinas tiems, kurie per pastarąsias savaites nepailstamai beldėsi į rinkėjų duris, kalbėdamiesi su jais apie tai, kaip gali atrodyti šalies atitolinimas nuo elementariausių neoliberalaus reguliacinio kapitalizmo režimo komponentų. Tiesa, ribinėje (marginal) Brokstou apygardoje (Notingamšyro vakaruose) kampanijos metu Corbyno asmuo buvo minimas kaip nepakankamas pasitikėjimo partija garantas, o „Brexito“ tema buvo dažnai sugretinama su vienu iš pagrindinių rūpesčių, ypač tarp vidurinio amžiaus vyrų. Nesvetimi čia buvo ir dešiniosios žiniasklaidos įgalinti naratyvai, išreikšti, tarkime, vieno statybininko šūksme, skirtame leiboristų agitatoriams Brokstou apygardoje, jog „Jeremy Corbynas yra didžiausias antisemitas nuo Adolfo Hitlerio laikų“. Bet kardinaliai skirtingos man žinomos istorijos taip pat gali būti papasakotos apie ribines apygardas aplink Mančesterį (Didysis Mančesteris). Net jei rezultatai to neparodo, tokiose apygardose partijos aktyvistai sugebėjo pakeisti elektorato nuomonę, peržengti žiniasklaidos apie partijos lyderį kuriamus fantasmagorinius naratyvus ir įtikinti darbo klasės segmentus, jog ilgalaikiam sisteminiam jų ignoravimui atėjo pabaiga. Ši bent jau dalinė politizacijos banga yra viena pagrindinių Corbyno projekto pozityvių pasekmių, kuriai turi būti priskiriamas adekvatus dėmesys. Dauguma aktyvistų, tarp jų ir artimų draugų, kurie atidavė daugiau nei užtektinai, iki šiandien sunkiai geba suvokti šio pralaimėjimo mastą. Be jų, žinoma, tas mastas būtų kur kas didesnis. Per artimiausias savaites ir mėnesius dešinysis partijos flangas dės milžiniškas pastangas bandydamas įrodyti, jog atgaivintas politinis aktyvumas buvo tik iliuzija.

Galiausiai pastaroji prizmė suteikia prielaidą svarstymams apie britų žiniasklaidos vaidmenį kampanijos metu. Dėmesio vertuose pamąstymuose apie rinkimų rezultatus Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos katedros profesorius Gintautas Mažeikis sugretina dezinformacijos kampaniją kaip post-tiesos politikos esminį žanrą su bene vienintele priežastimi, paaiškinančia konservatorių pergalę. Pritariant būtų galima pažymėti, kad stipri antileiboristinė linija (kas, be abejo, yra ilgalaikis istorinis fenomenas) buvo tolimas, bet adekvatus kampanijos sinonimas. Duomenys, kuriuos surinko Lafboro universiteto Komunikacijos ir kultūros tyrimų centre dirbantys tyrėjai, rodo, jog nors Leiboristų partija sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio per pirmąją kampanijos savaitę, antraščių dominavimas buvo dažniausiai įrėminamas negatyviai. Tad, skirtingai nuo palankaus žiniasklaidos dėmesio, apipinto draugiškais Blairo ryšiais su Rupertu Murdochu, tiek Edo Milibando, tiek Jeremy Corbyno vedama partija (ir jos lyderiai) buvo nepailstamai atakuojama geriausiai parduodamų leidinių puslapiuose, nusigręžiant nuo bent jau paviršutiniškos kritikos jų oponentams. Kita vertus, be to, kad žiniasklaidos vaidmuo kampanijoje negali būti atskirtas nuo anksčiau svarstytų pjūvių, atskleidžiančių pralaimėjimo priežastis, pažymėtina ir tai, kad britų žiniasklaidos korporacijų oligopolizacija – išreikšta trijų didžiųjų kompanijų („News UK“, „Daily Mail Group“ ir „Reach“) dominavimu daugiau nei trijuose ketvirčiuose visos rinkos – neabejotinai sėja dirvą galimybėms koncentruoti politinę ir ekonominę galią siaurų interesų delnuose. Šiame kontekste dezinformacijos kampanija veikia kaip gerai sutepta mašina, skleidžianti sąmokslo teorijas apie Corbyną (plačiau žvelgiant, ir jį palaikančias visuomenės grupes) ir patogiai ignoruojanti ilgas Johnsono melo litanijas. Nors alternatyvios ir progresyvios žiniasklaidos kišenės Britanijoje tampa vis didesnės ir drąsiai gali būti sektinas modelis platesniame tarptautinės kairės kontekste, dabartinėje konjunktūroje šansai pasiekti pergalę kovojant prieš prokonservatoriškus titanus, turint ribotus finansinius resursus socialinėse erdvėse, išlieka minimalūs.

Ateinantys mėnesiai numato Leiboristų partijos sparnų kovos iškilimą į paviršių (dažnai sugretinamą su pilietiniu karu partijos viduje), perteiktą per kandidato į naujojo lyderio postą rinkimus. Tikėtina, kad Corbyno politinės krypties tęstinumas bus išsaugotas išrenkant jauną lyderę, tikėtina, Rebeccą Long-Bailey. Tai reprezentuotų ilgai lauktą ir sveikintiną partijos persigrupavimą ne tik aplink moterį lyderę, bet ir Parlamento narę, atstovaujančią elektoratui už Londono ribų. Sąsaja su sostine galėtų būti išlaikoma per lyderio pavaduotojo poziciją, tarkime, šią skiriant puikiai parlamentarei Dawn Butler. Laukti, kaip bus išspręstos šios dilemos, reikės iki kovo, tačiau dvi prognozės tikriausiai yra daugmaž taiklios. Corbyno pralaimėjimas suteiks naują pasitikėjimo dozę būtent tam partijos sparnui, kurio glėbyje esti didžiulė atsakomybė už leiboristų patirtą fiasko šiuose rinkimuose. Jų retorika bus apipinta bandymais nusimesti atsakomybę nuo savęs ir dar kartą išrasti Blairo „New Labour“ projektą (su iliuzine kairiąja slinktimi), kitaip tariant, reinkarnuoti ekstremaliojo centro projektą, kuriam paskutiniai nekrologai buvo parašyti vėliausiai 2016-aisiais. Kita vertus, kairioji partijos stovykla turės praleisti daug laiko svarstydama, kur slypi šio pralaimėjimo priežastys, išvengdama vienareikšmiškų ir nekompleksinių vertinimų. Kokia programa ir jos komunikacijos infrastruktūra teiks potencialą sutaikyti „senąjį“ ir „naująjį“ partijos elektoratą (užduotis, kuri neabejotinai privalės remtis klasine analize, neredukuotina už rasės, lyties ar migracijos politikos ribų) ir pratęsti radikalesnį socialdemokratijos poslinkį į kairę, pradėtą Corbyno eros metu. Šiuo požiūriu partijos šūkis „For the Many, not the Few“ veikiausiai turės būti perfrazuotas į „By the Many, not the Few“.

[1] Išreikštą per mažiausią mandatų skaičių per pastaruosius 84 metus ir pareikalausiantį net 123 mandatų atsikovojimo kituose rinkimuose galvojant apie parlamentinę daugumą.

[2] Įskaitant ir nusileidimą antrojo referendumo klausimu.

Šaltinis: satenai.lt

Parašykite komentarą