Aktualijos

Gruzijos erelis imasi reformų Ukrainoje

Autorius – Pavlo Rudiakov

Iš rusų kalbos išvertė Vladislovas Žurba

Gruzijos veikėjas su solidžiu asmeniniu dosjė tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje vėl įleidžiamas į Ukrainos valdžios daržą. Šį sykį jis įpareigojamas prastumti reformas. Naujame  Michailo Saakašvilio atėjime kažkas mato šansą, o kažkas – Ukrainos  politikos užsistovėjusios pelkės sukrėtimą.

Kokia forma pasireikš naujasis buvusio Gruzijos prezidento bandymas žengti į Ukrainos politinį elitą – dar nežinia. Pirmieji tokie bandymai buvo dar Petro Porošenkos prezidentavimo laikotarpyje, kai M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi. Ar verta įskaičiuoti dar su Julija Timošenko bandymus vadovauti Maidanui arba jo 2018 metais įkurto politinio projekto „Naujų jėgų sąjūdis“  veiklą – diskutuotinas klausimas. Bet kuriuo atveju, šių metų gegužės 7 diena, kai buvo pasirašytas įsakymas dėl Saakašvilio paskyrimo Nacionalinės reformų tarybos vykdomojo komiteto pirmininku, žymi aistringojo gruzino antrojo arba „hibridinio“ trečiojo naujos politinės karjeros starto datą.

Kuo būtent Saakašvilis domėsis eidamas savo naujas pareigas ir kuo jis užsiims savo naujame statuse, parodys laikas. Kol kas nieko konkretaus apie tą negalima pasakyti. Toks nenuspėjimas labai lengvai suprantamas, žinant ir pačios Nacionalinės tarybos, ir jos vykdomojo komiteto amorfiškumą. Taryba nebuvo renkama jau virš metų, o komitetas faktiškai neveikia nuo pirmųjų jo įkūrimo dienų. Apie tai yra nemažai pareiškimų ir komentarų iš įvairių pusių – su paties Saakašvilio žodžiais ir prezidento V. Zelenskio bei kitų pareigūnų pasisakymais imtinai. Tačiau jie visi aiškumo neįneša. Kaip visa tai, kas buvo pasakyta, nepasakyta ir ne iki galo pasakyta, bus įgyvendinama, mes pamatysime vėliau. Prognozės šiuo klausimu skamba itin įvairios.   

Svarbiausias naujos Saakašvilio veiklos srities žodis – reformos. Šiuolaikinėje  Ukrainoje ši sąvoka, ko gero, kultinė. Reformų aistringai imdavosi visi be išimties prezidentai, vyriausybės, parlamentai. Bet tai buvo tuščia retorika. Iš tikrųjų kiekvienas Ukrainos politikas tiesiog siekia savo tikslų, aptarnauja savo interesus, maskuodamas realią situaciją gražiais žodžiais apie „reformas“. Nūnai reformomis vietinių pareigūnų žodyne priimta vadinti labai plačią sąvokų puokštę – visiškai  nekonkrečią pagal savo esmę.  Kijevo valdžia per pastaruosius penkiolika metų ištobulino savo gabumą slėpti po tokiu gražiu ir mielu vakariečių širdžiai žodžiu „reforma“ viską, kas patenka po ranka – net atvirai korupcines schemas ir kitas „nuodėmėles“, būdingas „jaunoms“ oligarchinio tipo demokratijoms.   

Ukrainoje visi sunkiai tiki tuo, kad Saakašviliui pasiseks nors kiek pagerinti valstybės valdymo sistemą. Visa šio veikėjo politinė patirtis rodo, kad jo stichija – tai ne realūs žingsniai, o jų tuščia reklama ir, žinoma, savireklama. Šiose srityse Saakašvilis tikrai didelis meistras, čia jam lygių – bent Ukrainoje – ko gero, nėra.   

Ukrainos politinės klasės ir biurokratijos viršuje Saakašvilis ne naujokas. Jo ukrainietiškas dosjė kol kas nepalyginamas su gruzinišku, tačiau neatsižvelgti į jį būtų klaida. Ukrainoje šis politikas sužibėjo dar per Viktoro Juščenkos prezidentavimą, o 2015 metais, gavęs iš Petro Porošenkos Ukrainos pilietybę ir įžūliai pasivadinęs tuometinio prezidento klasioku, jis ėmė vadovauti Odesos savivaldybei. Po dviejų metų fortūna nuo jo pabėgo: Saakašvilis buvo apkaltintas valstybinio perversmo rengimu. Jis slėpėsi nuo Ukrainos saugumo tarnybos, paskui vis tiek buvo suimtas, praleido kurį laiką tardymo izoliatoriuje ir galų gale buvo priverstinai deportuotas į Lenkiją.

Po trumpos pertraukos, praleistos Europoje, Saakašvilis sugrįžo į Ukrainą, prasiveržęs kaip savo šalininkų grupės vadas per jam uždarytą valstybės sieną. Pusantro mėnesio šalyje tik ir buvo kalbama apie jį: visi stebėjo jo įkurto projekto „Naujų jėgų sąjūdis“ pirmuosius žingsnius ir bandymą organizuoti eilinį „maidaną“ parke prie Aukščiausios Rados (Ukrainos parlamentas, Rada reiškia „Taryba“ – vertėjas) sienų.

Paskui vėl buvo gana ilga pauzė, kuri tik dabar pertraukta Gruzijos veikėjo paskyrimu Ukrainos valdžios sistemoje. Gruziniška praeitis Saakašvilio nepaleido ir šį sykį: iškart, atsiradus gandams apie jo eilinį sugrįžimą į Ukrainos politiką, Tbilisis oficialiai organizavo prieš jį aktyvią kampaniją, kurioje dalyvavo aukščiausi Gruzijos asmenys. Protesto balsai iš Gruzijos suvaidino svarbų vaidmenį: galbūt dėl jų šis politinis avantiūristas negavo pažadėto vicepirmininko portfelio. O paskutinį žodį vis dėlto pasakė Ukrainos parlamento nariai, tame tarpe prezidento frakcijos „Tautos tarnas“ atstovai, kurie atsisakė palaikyti gruzino kandidatūrą. „Jie pirmi pradėjo šaudyti“, – neseniai reikšmingai pasakė Saakašvilis, tokiu būdu mesdamas užuominą, kad dabar teisė „pašaudyti“ priklauso jam.

Ar dabar Saakašvilis pasieks realių rezultatų – bus matyti. Atsakymas į šį klausimą jau ne už kalnų. Žinant naujo Vykdomojo komiteto pirmininko karštakošišką būdą, galima spėlioti, jog jis ims jautį už ragų kuo greičiau. O toliau viskas priklausys nuo to, kaip susidėlios žvaigždės Ukrainos politikos danguje. Ir nuo to, kaip elgsis pats „jautis“, t. y. Ukrainos oligarchai ir ministras Arsenas Avakovas, prieš kuriuos ne kartą viešai buvo pasisakęs Ukrainos gruzinas. Su Avakovu, per jau minėtos Nacionalinės reformų tarybos posėdį, buvęs Gruzijos prezidentas kažkada pradėjo karštą ginčą.

Netikintys Saakašvilio sėkme turi priežasčių savo abejonėms. Nes šis politikas visada buvo greitai supykstantis, impulsyvus. Laikytis vienos trajektorijos – ne jo įprotis, jį pykina nuo pareigūnų rutinos ir politinio pastovumo. Nepaisant savo naujų pareigų pavadinimo, jis dažniausiai juda netolygiai, zigzagais, keisdamas savo elgesį ir lydinančią jį retoriką vos ne kaip pirštines. Iš kur esant tokiam darbo stiliui gali atsirasti rezultatai?

Bet tuo, kad energingam gruzinui pavyks sukrėsti Ukrainos pelkę, praktiškai niekas neabejoja. Leidinio „Deutche Welle“, atidžiai stebinančio Ukrainos įvykius, komentaruose tokia įvykių raida atrodo labai tikėtina. „Kad ir kaip keistai beskambėtų, Saakašvilio paskyrimas – šansas ne tik prezidentui Zelenskiui, bet ir visai Ukrainai, – mano S. Rudenka, šio leidinio pastovus autorius Ukrainos tema. – Perdėtas Saakašvilio ekspresyvumas gali tiesiog sutriuškinti įvairiaspalvę Zelenskio komandą ir tokiu būdu pagaliau sunaikinti kiaurai supuvusią Ukrainos valdymo sistemą“.  

Bet kuriuo atveju Saakašvilio sugrįžimas į Kijevo valdžią – tai ženklas, reiškiantis įmanomą politinio proceso perėjimą į intensyvios dinamikos stadiją su beveik neprognozuojamomis pasekmėmis. Tai signalizuoja, kad Ukrainos laukia įvykiai, kurių valdžia nekontroliuos. Visa tai gali būti ir tam tikras realių naujų politinių projektų pirmtakas.

Dabar Ukrainos politiniame procese aiškiai matomos dvi pagrindinės tendencijos. Pirma – staigus pasitikėjimo senomis partijomis ir blokais praradimas, ypač tai liečia parlamentines jėgas, užsidariusias savo siaurame pasaulyje ir praradusias kontaktą su realybe. Antra – vis stiprėjančios ir efektyvios neparlamentinės opozicijos pakilimas. Ši opozicija jau pretenduoja į valdžią, norėdama išstumti iš pirmų eilių parlamento opoziciją, kurios pagrindine varomąja jėga ir veidu lieka ir, greičiausia, liks Petro Porošenka.

Naujos nemaidaninės opozicijos šūkius ir viziją dabar labiausiai įasmenina Andriejus Portnovas, pretenduojantis į kol kas formalią, o perspektyvoje neformalią lyderystę. Buvęs Prezidento Zelenskio biuro vadovas Andriejus Bohdanas, beje, neseniai parašė savo Facebook paskyroje: „Pas mus realus prezidento rinkimo kampanijos įkarštis. Portnovas prasiveržė į priekį“.

Nemažai politinių apžvalgininkų Kijeve linkę manyti, jog Saakašviliui artimiausiais dviem ar trimis mėnesiais pasiseks sujaudinti  Kijevo ir ne tik Kijevo valdžios koridorius ir kuluarus. Jeigu tai atsitiks, „naujajai“ opozicijai ir tam pačiam Portnovui, kuris pirmas pasiūlė, kad visi pagaliau nustotų palaikyti „tautos tarnus“ ir prezidentą Zelenskį, atsidarys papildomos galimybės. Bus ką veikti visiems, nes tokia opozicija gali drąsiai pereiti į ryžtingą valdžios puolimą, reikalaudama realių pokyčių ir… neeilinių rinkimų – ar parlamento, ar prezidento, ar ir to ir kito.

Leave a Reply