Kultūra

Knygų mylėtojai

Knygos kolekcionavimo objektu tapo vos pasirodžiusios. Viena iš reikšmingiausių kolekcijų – daugiau kaip 400 ritinių – senovės Graikijoje buvo laikoma Aristotelio kolekcija, filosofo, kuris, Strabono tikinimu, „pirmasis pradėjo rinkti knygas ir išmokė Egipto valdovus susidaryti biblioteką“. Vis dėlto Graikijoje kolekcionavimas buvo labiau viešas reikalas – jei ne šventykla ar akropolis, tai atvira biblioteka. O štai romėnai jau stengėsi rinkti privačias kolekcijas. Pasiturintys patricijai vaikėsi retų originalų ir ištaigingai įformintų sąrašų.

Aistringo kolekcininko reputaciją turėjo Ciceronas; skaitymą jis vadino „bendravimu su mūzomis“ ir turėjo bent tris asmenines bibliotekas: Romoje, Tuskule ir Ancijuje. Vieną iš turtingiausių antikos laikų kolekcijų – per 20 tūkstančių ritinių – turėjo Titas Pomponijus Atikas, Cicerono draugas ir jo bibliotekos padėjėjas. Gausiu knygų rinkiniu garsėjo ir kitas Cicerono draugas, mokslininkas ir rašytojas Markas Terencijus Varonas, Cezario pavedimu suformavęs pirmąją viešąją graikų ir lotynų biblioteką.

Antikinis knygų rinkimas fiksuotas dviem – floristinėmis ir erotinėmis – metaforomis. Privačias bibliotekas buvo madinga įrengti soduose, todėl kolekcininkai lyginti su uoliais sodininkais. „Jei šalia bibliotekos yra sodas, nieko netrūks“, – tvirtino Ciceronas. Knygų rinkiniai graikų ir romėnų poezijoje lyginti su nuostabiu gėlynu. Šį įvaizdį atspindi ir florilegijos – pamokomų tekstų rinkiniai (lot. florilegus – „renkantis gėlių nektarą“; tai lotyniškas graikiškos „antologijos“ atitikmuo). Antikos laikų kolekcininkas išsiskyrė estetiniu bibliotekos apipavidalinimu ir, kitaip nei viešuose skaitymuose – recitacijose, bendravimu su knyga vienumoje, dėl ko panėšėjo į meilužį, o jo manipuliacijos su knyga – į intymias glamones. Žymusis Horacijaus eilėraštis „Savo knygai“: „…o tu žinai, kaip aš pats, tavo mylimasis, kai įsibosti, gniauždamas tave užverčiu.“

Bet jau antikoje drauge su tikrais knygų brangintojais randasi formalių kolekcininkų, kuriems knygos tebuvo interjero dekoro elementas ir turto bei statuso demonstravimo priemonė. „Kaip galima atleisti žmogui, kuris prisiperka brangaus medžio knygų spintų ir, prigrūdęs jas nežinomų ir nieko vertų rašeivų veikalų, vaikšto tarp tūkstančių knygų žiovaudamas?“ – rūstauja Seneka viename iš laiškų Lucilijui.

Toks pat demaskuojamasis patosas ir Lukiano satyroje „Nemokšai, pirkusiam daug knygų“: „Manaisi stropiai pirkdamas pačias geriausias knygas pagarsėsiąs kaip žmogus, šį tą nutuokiantis apie mokslą. Bet kaip tik atvirkščiai: tie pirkiniai tik atskleidžia tavo neišprusimą.“ Literatūrinis parodomojo kolekcininko paveikslas – Petronijaus „Satyrikone“: praturtėjęs atleistinis Trimalchijonas turi graikišką ir lotynišką bibliotekas, jomis giriasi, namų sienas piešdinasi Homero scenomis, bet nieko neskaito.

Plintant krikščionybei, knygas rinko ištisi vienuolių ordinai; ypatingu kolekcininkų uolumu pasižymėjo benediktinai. Vienuolių bendruomenėje paprastai būta knygų saugotojo (kai kada jį, kaip ir bažnytinio choro regentą, vadindavo kantoriumi), jis vedė dvasinių knygų apskaitą ir turėjo jas žinoti visas iki vienos. Plintant raštingumui plėtojosi ir pasaulietinis kolekcionavimas, privačios kolekcijos daugiausia pildomos senoviniais rankraščiais. Knygų rinkikai vis geriau išmano technines bibliofilijos subtilybes: juos jau domina rašomosios medžiagos ypatybės ir perrašinėtojų braižas, iliuminacijų (iliustracijų) stilius ir rašalo sudėtis.

Nuo viduramžių knygų kolekcionavimo srityje lyderiavo Prancūzija. Tarp aukštakilmių bibliofilų išsiskyrė Liudvikas IX Šventasis, Karolis V Išmintingasis, Pilypas II Drąsusis, Beri kunigaikštis Jonas; šventikas, mokslininkas ir poetas Richardʼas de Fournivalis, traktato „Biblionomija“ autorius. Iš anglų negalima nepaminėti vyskupo Richardo de Bury, garsiojo [knygų rinkimo, saugojimo ir išdėstymo vadovo] „Filobiblono“ autoriaus. Knygų kolekcionavimo istorijoje pasitaikydavo ir kuriozų, kaip, tarkim, Karolio Didžiojo atveju: karalius entuziastingai rinko knygas, tačiau, pasak frankų istoriko Einhardo, neišmoko rašyti. Nemaža istorikų teigia Karolį net nesugebėjus padoriai skaityti.

Vėlyvaisiais viduramžiais knyga tampa asmeninio prestižo, statuso atributu. Save gerbiantis biurgeris stengdavosi įsigyti bent „Valandų liturgiją“ [brevijorių] – ši knyga laikyta pelninga investicija ir buvo tradicinė vestuvių dovana. Dėl knygų pamišusio, bet bukagalvio knygų mėgėjo paveikslą galima aptikti satyrinėje [vokiečiakalbio] Sebastiano Branto sukurtoje poemoje „Kvailių laivas“ (Das Narrenschiff, 1494).

Remdamasis Branto kvailių tipologija [šveicarų ir prancūzų teologas, kunigas] Johannas Geileris von Kaysersbergas sukūrė žymųjį sekmadieninių pamokslų ciklą, pradėtą 1509 m. Pirmajame pamoksle buvo aptartos septynios knygių kvailių (vok. Büchernarr) rūšys, iš kurių trys apibūdina kolekcininkus. Vien iš tuštybės renkantysis knygas lyginamas su vergvaldžiu. Skrupulingai knygas kolekcionuojantis, bet jų neskaitantis kvailys primena beprotį bėgūną, besistengiantį apžiūrėti visas miesto iškabas. Kvailys, tik kaupiantis prabangias knygas, vadinamas „išminties skriaudiku“.

Žodis „filobiblas“ (pažodžiui – „mylintis knygas“) aptinkamas dar senovės graikų rašytiniuose paminkluose, o bibliofilo sąvoka įsigali nuo XVII a. Iš pradžių taip įvardijami retų knygų kolekcininkai, ir tik baigiantis XIX a. bibliofilais imami vadinti apskritai knygų žinovai ir kolekcininkai. Pernelyg azartiški, nepasotinami ar neišrankūs kolekcininkai gavo paniekinamą „bibliofagų“ (gr. phagein – ėsti, ryti) vardą, ironiškai pravardžiuojami knygų utėlėmis (angl. bookworm, vok. Der Bücherwurm). Čia jau iškyla valgio metafora, žyminti itin ploną liniją, skiriančią normą ir patologiją, gurmaniškumą ir apsirijimą.

XIX–XX a. sandūroje atsiranda dar vienas apibūdinimas – biblioskopas (gr. skopein – žiūrėti, stebėti), pasiūlytas prancūzų leidėjo Louis Octaveʼo Uzanneʼo. „Biblioskopas – ne egzaltuotas įsimylėjėlis, o pašalinis abejingas keliautojas, – aiškina Uzanneʼas. – Jis apžiūrinėja, glosto, uostinėja ir grabinėja knygas, kurių niekada neskaitys.“ Drauge randasi nenormatyvinių, iškreiptų elgsenos su knygomis formų apibrėžimų.

Bibliomanija (nauj. gr. „aistra knygoms“) – beprasmis ir betikslis knygų rinkimas; fetišizmui prilygstantis susižavėjimas knygomis.

Bibliopatija (gr. pathos – „kančios“) – bendras skausmingos priklausomybės nuo knygų pavadinimas.

Bibliolatrija (gr. latreno – „tarnauju“) – dieviškųjų knygų garbinimas (pirm. r.); prietaringas knygų garbstymas, priskyrimas joms stebuklingų savybių (perk. r.).

Bibliotafija (gr. tapho – „slepiu, laidoju“) – absurdiška bibliofilijos atmaina, nenoras kitiems duoti savo kolekcijos knygų.

Išpopuliarėja knygų imitacijos ir knygų pomėgio mėgdžiojimo mada. XVII a. leidiniuose viename iš tuščių puslapių būdavo vertikaliai išspausdinamas knygos pavadinimas – išsikirptas žymuo klijuotas ant tuščio viršelio nugarėlės. Vėliau vad. Faux Book stilius (angl. „dirbtinė knyga“) davė pradžią ištisai pramonei knygų muliažų, bibliotekas imituojančių špalerių [gobelenų ir apmušalų], dirbtinių knygų viršelių, netikrų židinių su juose „liepsnojančiomis“ knygomis. Kaip ir antikoje, tokią praktiką smerkė išsilavinusioji visuomenės dalis. […]

Būdavo, kad kolekcionavimas išvirsdavo vandalizmu. XVIII a. Paryžiuje būta barbariško papročio knygų iliustracijas klijuoti ant kambario sienų, širmų, židinių ekranų. Bibliofilai casseurs (pranc. „naikintojai“) rinko knygų viršelius, titulinius puslapius, graviūras ir klijavo juos į namudinius albumus. „Be kita ko, nekreipta dėmesio nei į dailininkus, nei į mokyklą, o išplėštieji lapai kolekcininko klijuoti jų įsigijimo tvarka“, – aiškina vokiečių menotyrininkas Josephas Eduardas Wessely knygoje „Apie graviūrų atpažinimą ir rinkimą. Vadovas mėgėjams“ (1874). […]

Garsus Londono bibliofilas Jamesas Grangeris (1723–1776) įvedė madą kolekcininkams savo nuožiūra rinktis graviūras knygoms iliustruoti. Tais laikais knygos dažnai leistos neįrištos, tad jas galėta „komplektuoti“ rankiniu būdu. Šiai praktikai prilipo greindžerizmo pavadinimas, jos gerbėjai vadinti „juodais ir baltais“ žmonėmis, mat vyrauta vienspalvių graviūrų.

Žinomas anglų bibliografas Thomas Dibdinas knygoje „Bibliomanija, arba Knygos beprotybė“ (1809) išskyrė dar vieną tipą kolekcininkų – tų, kurie knygas „papildydavo“ savo ranka rašytų lapų intarpais, prierašais ant pačios knygos lapų arba „į viena sujungdavo (naudodami žirkles ar perrašus) skirtingų veikalų lapus ar pastraipas, vienaip ar kitaip susijusias su aptariamu asmeniu ar daiktu“.

Daugelis privačių kolekcijų apskritai buvo sudarinėjamos neatsižvelgiant į turinį. Knyga domino būtent kaip daiktas, todėl į pirmą vietą keltas artefakto retumo veiksnys – panašiai ir brokuoti pašto ženklai vertinami labiau už „normalius“. Vieni knygų mėgėjai rinko brokuotus egzempliorius, kiti ieškojo juodraštinių, bandomųjų atspaudų, treti medžiojo unikalius, t. y. vienetinius, leidinio egzempliorius. Prancūzai tokius kolekcininkus vadino curieux – „smalsuoliais knygų medžiotojais“. Čia medžioklės ir valgio metaforos susipina, juk medžiotojo laimikis – tai ir penas ant pietų stalo. Šitoks yra misteris Bofinas, „auksinis šiukšlininkas“ iš Dickenso romano „Mūsų bendras draugas“, rinkęs knygas vien tik apie šykštuolius.

[…]

Be vandališko ir keistuoliško, būta ir patologinio, liguisto kolekcionavimo. Nevisaprotis fanatikas Antoineʼas Boulardʼas (1754–1825), surinkęs Paryžiuje didžiausią privačią biblioteką, aibę savo butų pavertė knygų sandėliais. Anot legendos, Boulard’as užpildė knygomis bene aštuonis namus, iš tomų statydamas tvirtoves, pilis, aikštes ir ištisas gatves.

O štai baisesnis atvejis – klinikos ir kriminalo susiliejimas. 1813 m. Leipcige buvo nužudyta ir apiplėšta turtinga našlė. Piktadarys, kaip paaiškėjo, – kas būtų pagalvojęs! – Saksonijos pastorius Johannas Georgas Tinius, pametęs galvą dėl knygų. Turėtų 40 tūkstančių tomų ir įsigytos garsios teologo Johanno Augusto Nesselio bibliotekos jam buvo negana – Tinius daryti nusikaltimą ryžosi, norėdamas gauti pinigų savo kolekcijai papildyti. Įtaigus ir žmogžudystės įrankis – plaktukas knygų spintos lentynoms taisyti. Rasdavosi ir itin ekstravagantiškų bibliomanų, kurių interesai prasiskverbdavo į draudžiamų dalykų sritį. Nuo XVII a. išplito praktika gaminti ir rinkti knygų viršelius iš žmogaus odos. O pavadinimas koks mielas – antropoderminis viršelis: iškart ir nesusigaudysi, iš ko jis padarytas. Tokių knygų – daugiausia anatomijos veikalų ir baudžiamųjų bylų rinkinių – „medžiagai“ naudoti mirtimi nubaustų nusikaltėlių, mokslo tikslams pasiaukojusių anatomų, iš nakvynės namų grobiamų valkatų ir laidotuvėms lėšų nepalikusių vargetų kūnai. Kaip jums, pavyzdžiui, [prancūzų rašytojo ir vertėjo] Mercier de Compiègne’o (1763–1800) traktatas „Pagiriamasis žodis moters krūtims“ (Éloge du sein des femmes), įvilktas į atitinkamos kūno dalies odą? Ant jo viršelio, liudininkų tvirtinimu, aiškiai matomas spenelis – dėl didesnio tikrumo.

Ilgainiui bibliomanai sulaukia vis daugiau rašytojų ir menininkų dėmesio. Entuziastingiems knygiams skirtas žymus [vokiečių tapytojo] Carlo Spitzwegopaveikslų ciklas. Kiek karikatūriški, bet kruopščiai nutapyti, jie perteikia nuo tikro gyvenimo atitrūkusio intelektualo atsiskyrėlio idėją. Vergišką priklausomybę nuo bibliotekų novelėje „Bibliomanas“ vaizduoja [prancūzų rašytojas, bibliotekininkas] Charles’is Nodier ir Gustaveʼas Flaubertʼas ankstyvajame savo apsakyme „Bibliomanija“. Kito amžiaus knygžmogiai maniakai – Hermanno Hessės alegorijoje „Knygos žmogus“, Stefano Zweigo apsakyme „Mendelis knygius“, Georgesʼo Duhamelio novelėje „Apie mėgėjus“, Carloso Maríos Domínguezo romane „Popierinis namas“.

Čia erotinė Horacijaus metafora susiliejusi su medicinine – knygų meilė prilygsta ligai. Nodier herojui kolekcininko dosnumas atrodo „toks pat natūralus, kaip įsimylėjėlio beprotybė“. Zweigo bukinistui „palaikyti rankose brangią knygą reiškė tą patį, ką kitam pasimatymas su moterimi“. Domínguezo bibliomanas žmogaus figūrą dėlioja iš ant lovos gulinčių knygų…

Julija Ščerbinina, „Šiaurės Atėnai“

Leave a Reply