Kultūra

Teatras ir būtis

Teatro ontologija

Tai štai, teatras, theatre, sudarytas nuo graikiško žodžio, theomai, t. y. regėti, iš čia terminas reginys, pats tiksliausias teatro sąvokos analogas, tai yra reginys, nuo žodžių regėti, rega, stebėjimas. Dėl to, kad theomai reiškia būtent regėti, regėjimą, matymą iš vienos pusės ir su pavyzdžiui, gėda, gėdijimas – tai išstatymas apžiūrėjimui, kuriam gresia vieša gėdinga bausmė. Jis išstatomas apžiūrai miesto, kaimo centre, kokia nors nederama išvaizda, kankinamas, suplėšomi jo drabužiai. Žodžiu, šitas viešas išstatymas tampriai susijęs su teatru, su regėjimu, su matymu, ir čia dar vienas žodis, kuris kilęs iš šios šaknies theomai, graikiško, tai theorea, t. y. teorija. Iš esmės tai ne vien sąskambis, tai yra sąvokos vienybė, ir aš tuoj paaiškinsiu kodėl.

Theorea graikų kalboje reiškia taip pat regėjimą ir reginį. Dėl to iš tikrųjų teorija ir teatras yra labai artimi dalykai – ir ten, ir ten, ir teatre ir teorijoje mes regime, t. y. vykdome theomai aktą. Mes regime, mes žiūrime, bet prie ko, kuo tai susiję su teatru?

Kai aktoriai kažką vaizduoja scenoje, kur kiti juokiasi arba verkia ir filosofas ar mokslininkas, kuris sudaro kokias nors abstrakčias, teorines konstrukcijas, čia labai svarbu atkreipti dėmesį į pojūčių organų hierarchiją, su kuria ir turėjo reikalą senovės graikai, pas kuriuos gimė ir filosofija, ir praktiškai sinchroniškai teatras, t. y. teatras ir filosofija yra bendraamžiai. Senovės Graikijoje jie atsiranda daugmaž tuo pačiu laiku. Pilnavertė filosofija ir theorea kaip pagrindinė protinė įžvalga, pagrindinis filosofijos metodas ir teatras. Žinomi Eschilas, Sofoklis, Euripidas ir kt. Klasikinis teatras, tai daugmaž tas pats istorinis ciklas.

Ir taip, theorea kuri yra filosofijos ar regėjimo pagrindas yra susijusi su teatru. Labai įdomu kodėl aukščiausias pikas filosofijoje, regėjimo, protinės įžvalgos, kontempliacijos lotyniškai, kodėl tai susiję su teatru? Tai savo ruožtu turi labai gilų įsivaizdavimą. Pirmiausiai, Aristotelis sakė, kad jutiminiai organai išdėstyti hierarchijos principu, t. y. vieni mūsų pojūčiai labiau kilnūs, kiti mažiau. Tie, kurie labiau kilnūs, tie turi didesnį santykį su būtimi. Ir štai mes prieiname prie teatro ontologijos. O tie, kurie mažiau kilnūs, tie yra tolėliau nuo būties ir esmės, ir vis labiau ir labiau materialūs.

Yra 5 jutimo organai. Bent jau graikai taip juos išdėstydavo. Naudojant Deliozo terminą jutiminiams organams, aukščiausiu jutiminiu organu buvo rega. Kodėl? Pasak Aristotelio, todėl, kad mes iš pradžių matome žaibą, o tik po to mes girdime griaustinį. Tai, kas matoma iš didesnio atstumo, tai, kas pagaunama greičiau, tai yra arčiau dievų pasaulio, greita ir lengva. O tai, ką mes girdime vėliau, tai, ką mes priimame arčiau savo kūno, tai labiau susiję su gyvūnijos pasauliu, akmenimis, vegetatyvinėmis, mineralinėmis būties šaknimis. Dėl to būtis jos švariame, dieviškame vaizde labiau susijusi su rega.

Jutimų hierarchija eina taip: iš pradžių eina rega, po to klausa (dėl to, kad griausmą mes girdime vėliau), toliau eina uoslė (uoslė nuo aukuro, aukuro dūmas glūdi graikiškos sąvokos Dievas pagrinde), THEOS, tai neturi bendros reikšmės, tai tik sąskambis su theomai, tai ne apie regėjimą, tai apie aukojamo gyvūno aromato įkvėpimą. T. y. dievas mums atsidengia kitoje aukuro pusėje, nuo jo sklinda dūmas, ir štai, dievas, jis ten, jis atviroje erdvėje, viršutinėje pusėje, iš kitos dūmo pusės, kuris prieš jį – tai trečias pojūtis. Ketvirtas jutimas tai lytėjimo pojūtis, kurį mes priimame kaip prisilietimą, tik tada kai to šaltinis yra šalimais, prie mūsų, o kvapą mes galime pajausti iš anksto. Ir paskutinis, pats žemiausias pojūtis yra skonis.

Štai žiūrėkite, kokia apversta mūsų hierarchija, mes pradedame nuo to, kas skanu ar ne, po paragavimo, lytėjimo pojūtis, po to jau kvapai, losjonai, kvepalai, na, o jau tai, ką mes girdime ar matome mes paliekame paskutinėje eilėje. Pas senovės graikus buvo atvirkščiai. Ir čia iškyla labai įdomus momentas, kaip ši jutiminio pasaulio hierarchija. O juk ši jutiminio pasaulio dalis vadinasi estetika. Kas tai yra estesis? Tai pojūtis. Iš tikrųjų sąvoka apie estetiką, tai yra sąvoka apie pojūčių pasaulį, apie jo organizaciją. Estetinė jutiminio pasaulio organizacija, statoma pagal šią hierarchinę vertikalę. Ir čia įdomiausia, o kas, ką iš šių jutimų labiausiai sieja su būtimi. O labiausiai sieja su tuo, kas yra iš tikrųjų ir čia nedviprasmiška šių jutimų hierarchija nurodo į tai, kad pirmiausiai yra tai, ką mes matome, antroje eilėje yra tai, ką mes girdime, trečioje – ką mes užuodžiame, ketvirtoje – kas mus liečia ir penktoje eilėje yra tai, ką mes ryjame ir kalbame apie tai, kas yra mūsų viduje. Ir tai reiškia, kad skonis yra mažiau nei prisilietimas, kvapas yra daugiau nei prisilietimas sekančiame lygmenyje, dar daugiau būties yra garse, o aukščiausia būtimi yra matymas. Čia mums tampa aišku, kodėl theorea, kodėl theoria, kodėl protinė įžvalga, kodėl kontempliacija iš tikrųjų tai ir yra santykis su būtimi, t. y. per theoriu, per regėjimą, per mūsų sugebėjimo matyti būtį akcentavimą, mes ir priartėjame prie jo esmės.

Aristotelis tuo ir apsiriboja – jutimine hierarchija jis ir užbaigia estetinių struktūrų, kurios susijusios ne tik su estetika, bet ir su filosofija, ir su ontologija, ir su gnoseologija, apžvalgą. O štai Platonas, Aristotelio mokytojas, pateikia dar daugiau, jau visai galutinai aiškų paveikslą, todėl, kad maksimalia būtimi pagal Platoną apdovanotos idėjos. Idėjos – tai tam tikros kartą įkūnytos esybės, kurios yra visų mūsų pasaulio daiktų vaizdiniai, estetinio pasaulio, tokio kūniško pasaulio, t. y. jutiminio pasaulio. Tai yra pagrindinė Platono idėja – mokymas apie idėjas, idėjos egzistuoja amžinai, jos pavyzdžiai, jos projektuojamos į tapsmo pasaulį ir pagimdo daugybę įvairiausių daiktų, kurie jau laikini, kurie priklausomi gyvybės ir žūties, ir mirties dėsniui, o idėjos egzistuoja amžinai.

Na ir tai, ką aš pasakiau, ir prie ko čia šiandien theoria? Prie to, kad vėl mes kreipiamės į ideologiją, mums idėja yra svetimos kalbos žodis, mes niekada negalvojame ką jis reiškia, arba galvojame, bet retai. O iš tikrųjų idėja yra pasyvus priedėlis, nuo to paties termino „orei“ (neaiški vieta), matyti, tai yra ta pati reikšmė kaip ir theomai, regėti, t. y. IDĖJA YRA TAI, KĄ MES regime. Tampa aišku tai, kad, jei tai, ką mes matome, YRA tai, ką mes girdime žemesniu lygiu, tuomet tai, ką mes užuodžiame yra dar žemesniame lygyje, tai, ką mes liečiame yra dar žemesniame lygyje, o tai, ką mes jaučiame viduje kaip skonį, dar žemesniame lygyje.

Čia mes suprantame, kaip išsidėlioja gnoseologinė hierarchija ir ontologinė hierarchija, todėl, kad idėjos pagal Platoną yra tai, kas YRA. Tai ne žmogaus mintys galvoje, tai yra tai, kas yra visada. Mintis ateina ir išeina, arba neateina. Bet kuriuo atveju, Platonui mintys, idėjos – tai ne žmogiškos mintys, o tai, ką žmogus mąstymo procese sugeba regėti pačiame būties pike. Tai ne paprastas matymas, o tai kažkoks ypatingas matymas. Na, jam misterijose, elinų misterijose atitinka sąvoka epotelije, dar vienas terminas susijęs su regėjimu, opsija, epiopsija, kada žvilgsnis kreipiamas į būties gylį, kada žvilgsnis kreipiamas į pačią būtį, dievišką, amžiną šviesos sferą, tada įvyksta tam tikras atradimas pačios esmės, to, kas yra. Tik per tą koncentruotą, išskirtinį, įtemptą regėjimą, mes pradedame kontaktuoti su būtimi. Būtis ir regėjimas, nenutrūkstamai tarpusavyje susiję.

Toliau mes jau sakome apie regėjimo hierarchiją. O čia mums padeda neoplatinikas Plotinas, dėl to, kad jis mano, jog yra teisingas ir neteisingas regėjimas. Teisingas regėjimas yra regėjimas užmerktomis akimis, dėl to, kad ką čia šiame pasaulyje regėti? Šis pasaulis mus tik išmuša iš vėžių, dėl to regėjimas dalinasi į profaniškąjį, neteisingą regėjimą ir vis tiktai labiau kilnų, ir į tikrąjį regėjimą, kuris vyksta užmerktomis akimis.

Ką reiškia užmerktomis akimis? Tai reiškia, kad mūsų žvilgsnis turi būti nukreiptas į mūsų vidų, į mūsų nemirtingą sielą, mūsų archetipą, į mūsų pačių idėją. Ir štai tame regėjime, žvilgsnio nukreipime į vidų (bet būtent žvilgsnio, o ne kitos savybės), mes įveikiame kūniško, estetinio matymo ribas ir pereiname prie protinės įžvalgos, prie ypatingos būties suvokimo formos, kuri susijusi matymu protu, su regėjimu protu, protingu regėjimu, ir „epoptijos“ misterijose. Tai tas momentas, kada dievybė atsiskleidžia neofitams, kurie praeina šį pašventimą. Tai yra epoptijos momentas, vėl gi, matymas, regėjimas, aptikimas kokio nors neįprasto daikto, apie kokios nors scenos, situacijos arba reiškinio, kuris kyla iš principo, iš esmės, – filosofijos tikslas yra būties regėjimas. Bet būties regėjimas kaip yra iš tikrųjų, bet nepaprastai sunku, nes dėl to, kad pamatytume būtį savo tikroje esybėje, reikia pereiti erdvių ir terpių realybių ribas, kur būtis išmėtyta daugybėje daiktų. Ir tai yra vienybės siekis, toks štai vidinis sąmonės judėjimas, tam, kad matyti, nesantį anapusinį vienį. Tai ir yra teisingas regėjimas ir teisingas filosofijos tikslas.

Kaip tai susiję su teatru?

Su teatru tai susiję pačiu tampriausiu būdu. Teatras ir yra ta vieta, kur yra įgyvendinama filosofinė teorija, t. y. theater, theatron, graikiškai – tai FILOSOFIJOS vieta, tai yra regėjimo vieta. Ir vargu ar mes eitume į teatrą, jūs gal ir neateitumėte, bet vargu ar graikai nueitų į teatrą, jei jie ten matytų kažką įprasto, banalaus. Jie eitų ten dėl reginio, o reginio šaltiniu būtų reginio esmė – būties regėjimas. Dėl to mes einame į teatrą. Senovės graikai eidavo į teatrą tam, kad regėtų būtį.

Taigi, teatras yra kažkas filosofiško, tai yra protinės regos laukas. Ir būtent šia prasme jau vėliau, renesanse arba pas Petroniju mes sutinkame tokius apibūdinimus, kaip mundus universus egzerces chistrionem, lotyniškai, tai visapusiškas pasaulis arba universalus pasaulis. Viskas pasaulyje yra aktorių žaidimas – taip išverčiama ši frazė. Ir toliau žinoma Šekspyro frazė iš „Venecijos pirklys“, kad „visas pasaulis teatras ir žmonės jame aktoriai“.

Kodėl yra taip, iš kur ši metafora? Kodėl Šekspyro teatras buvo pavadintas globus? O paprasčiausiai dėl tos priežasties, kad teatras iš tikrųjų yra globus arba mundus. Jis ir yra pasaulis, jis ir yra universum. Žinoma, šis universum niekada nebūtų tilpęs tarp jokių sienų, jei jis būtų fizišku, daugybiniu pasauliu. Tai yra pasaulio paradigma, tai yra pasaulio idėja, patalpinta teatre. Iš čia ir yra jo šventa reikšmė. Mes suvedame visą būties pilnumą į vieną mažą sceną, į vieną ribotą laiko tarpą. Tai yra būties suspaudimas iki jos koncentruotos išraiškos.

Natūralu, kad tai reikalauja visiškai unikalios būsenos. Teatras savo pradžioje buvo paslaptimi, buvo idėjų regėjimo aptikimo paslaptimi. Dėl to jis buvo gaubliu, jis buvo pasauliu. Tik pasauliu labiau realiu, nei pats pasaulis. Mums atrodo, kad teatras yra gyvenimo atspindys, bet nieko panašaus – teatras niekada netarnavo pasaulio gyvenimo atspindėjimui, nepasakojo apie paprastus žmones ir apie tai, kas su jais vyksta, Niekada teatras nebuvo veidrodžiu. Teatras buvo šviečiančiu spinduliu, teatras sukurdavo ir sutverdavo pasaulį, teatras užpildydavo gyvenimo turinį istorijai, politikai, kultūrai. Teatras – tai kosmogonijos vieta, kur mažasis pasaulio embrionas pradeda pradiniuose etapuose atskleisti savo pilnumą. Teatras yra absoliučiai filosofinis, sakralus reiškinys, kur į tą pastatą, nors ir didelį, amfiteatrą susiveda visa visata. Visa visata susipakuoja teatre ir tai įmanoma, kai mes suprantame teatrą kaip idėją, kaip idėjų regėjimo vietą, reginį. Tai ir yra teatro ontologija, kad teatras ir yra būties teritorija.

Parengė Alenas Kostiugovas

Plačiau šaltinyje: https://www.youtube.com/watch?v=5mV-hpYc36o

Parašykite komentarą